Di­džio­jo­je Že­mai­čių sie­no­je bus įmon­tuo­ta pa­sku­ti­nė me­ni­nė plokš­tė

Atei­nan­tį sek­ma­die­nį – lie­pos 13 d. – mi­nė­si­me Že­mai­čių tau­tos vie­ny­bės die­ną. Ta pro­ga Tel­šiuo­se, kaip ir pri­de­ra Že­mai­ti­jos sos­ti­nei, vyks ren­gi­nių. Vie­nas svar­biau­sių – me­ni­nės plokš­tės Di­džio­jo­je Že­mai­čių sie­no­je ati­den­gi­mas. Ži­no­ma, kaip ir praė­ju­siais me­tais vėl siek­si­me re­kor­do šok­da­mi „Grans­ve­rą“.

Šven­tės iš­va­ka­rė­se kal­ba­mės su ar­chi­tek­tu pro­fe­so­riu­mi Al­gir­du Žeb­raus­ku, ku­rio idė­ja ir bu­vo su­tvar­ky­ti sie­ną, pa­va­din­ti ją Di­džią­ja Že­mai­čių sie­na ir pa­puoš­ti me­ni­nė­mis plokš­tė­mis, ku­rios pa­sa­ko­tų tur­tin­gą ir reikš­min­gą Že­mai­ti­jos is­to­ri­ją.

– Pri­min­ki­te Di­džio­sios Že­mai­čių sie­nos at­si­ra­di­mo pra­džią. Šian­dien nea­be­jo­ti­nai ji yra vie­nas stip­res­nių me­no ženk­lų Tel­šiuo­se.

– Di­džio­ji Že­mai­čių sie­na, ma­nau, yra vie­nas di­džiau­sių že­mai­čių ta­pa­ty­bės ženk­lų. Ji trans­liuo­ja ži­nią apie Že­mai­ti­ją. Šian­dien apie Di­džią­ją Že­mai­čių sie­ną gar­sas yra pla­čiai pa­skli­dęs, tu­ris­tai no­ri ją pa­ma­ty­ti, ža­vi­si, ta­čiau, pri­pa­žin­siu, pra­džia bu­vo ne­leng­va.

Ji sie­kia 2006 me­tus – tuo­met at­krei­piau dė­me­sį, jog sie­ną rei­kia tvar­ky­ti, nes ji at­ro­dė liūd­nai, iro. Lė­šų sie­nai res­tau­ruo­ti Sa­vi­val­dy­bė ne­tu­rė­jo. 2007 m. iš­gir­dau apie ES skel­bia­mą fi­nan­sa­vi­mo prie­mo­nę ma­žie­siems eko­no­mi­niams cent­rams vys­ty­ti. Ki­lo idė­ja. Pra­dė­jau rink­ti duo­me­nis, me­džia­gą, kad gau­tu­me eu­ro­pi­nių lė­šų ak­me­ni­nei sie­nai res­tau­ruo­ti, o pa­skui ir įveik­lin­ti, nes tuš­čia sie­na is­to­ri­jos ne­pa­pa­sa­kos. No­rė­jo­si skleis­ti ži­nią apie Že­mai­ti­jos sos­ti­nę.

– Ir ko­kia bu­vo ta idė­ja?

– Pa­si­tel­kiau hu­mo­rą, kaip daž­nai ten­ka ir ki­tus dar­bus da­rant jį pa­si­telk­ti. To­dėl su­ma­niau ak­me­ni­nę sie­ną pa­va­din­ti Di­džią­ja Že­mai­čių sie­na, kad kil­tų aso­cia­ci­jos su Ki­ni­jos sie­na. Ji taip pat di­de­lė, tik il­ges­nė, bet mū­sų, aiš­ku, ge­res­nė. Taip per žai­di­mą gi­mė rim­tas rei­ka­las – pro­jek­tas. Ne­bu­vo leng­va jį ap­gin­ti, bet žai­dy­bi­nis su­ma­ny­mas gel­bė­jo. Rei­kė­jo įro­dy­ti, kad sie­no­je rei­ka­lin­gos ak­me­ni­nės plokš­tės. Sa­kiau, esą bū­ti­ni kont­ra­for­sai – to­kie ar­chi­tek­tū­ri­niai spren­di­mai sie­noms tvir­tin­ti – ir fi­nan­sa­vi­mą ga­vo­me. Sie­na bu­vo su­tvar­ky­ta iš eu­ro­pi­nių lė­šų, o pa­skui jau ieš­ko­da­mi rė­mė­jų pra­dė­jo­me įpras­min­ti Že­mai­ti­jos is­to­ri­jos pa­čias svar­biau­sias, ryš­kiau­sias da­tas.

– Koks bu­vo pir­ma­sis me­no ženk­las?

– Vi­sų pir­ma su Ro­mual­du Kvin­tu su­kū­rė­me „Že­mai­ti­jos le­gen­dą“. Vi­si ži­no, kad pa­try­nus meš­kos no­sį iš­si­pil­do su­gal­vo­ti no­rai. Kū­ry­bi­nis dar­bas pra­si­dė­jo 2008 m., o šie­met lie­pos 13 d. per Že­mai­čių tau­tos vie­ny­bės die­nos mi­nė­ji­mą jau ati­deng­si­me pa­sku­ti­nę plokš­tę „Res­pub­li­ka ar mo­nar­chi­ja“.

– Ką tai reiš­kia?

– Vis­kas bus pa­ra­šy­ta ant plokš­tės. Trum­pai ga­liu pa­sa­ky­ti, kad bus at­skleis­tas ma­žai mū­sų is­to­ri­jo­je gar­si­na­mas fak­tas apie že­mai­čius, ku­rie tu­rė­jo įta­kos pa­si­ra­šant Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­tą. Pa­vy­ko iš­siaiš­kin­ti, kad prieš mi­nė­to Ak­to pa­si­ra­šy­mą bū­ry­je bu­vo ir ke­tu­ri at­ski­lė­liai (trys iš jų že­mai­čiai), ne­su­ti­kę, kad Lie­tu­va lik­tų Vo­kie­ti­jos įta­ko­je, jie siū­lė kur­ti res­pub­li­ką. Že­mai­čiams bu­vo nu­si­leis­ta ir su­tik­ta su mo­der­nios po­li­ti­nės san­tvar­kos – res­pub­li­kos – kū­ri­mu. Ra­dau do­ku­men­tą, laik­raš­tį, ku­ria­me ra­šo­ma, jog S. Na­ru­ta­vi­čius pa­ra­šė Ak­to juod­raš­tį ir jis esą bu­vo sau­go­mas jo bib­lio­te­ko­je iki sig­na­ta­ro mir­ties, vė­liau do­ku­men­to ke­lias ne­ži­no­mas.

– Mi­nė­jo­te, kad me­ni­nės plokš­tės ku­ria­mos rė­mė­jų lė­šo­mis?

– Apie 80 pro­cen­tų me­no ženk­lų su­kur­ta pri­va­čių rė­mė­jų lė­šo­mis, apie 20 pro­c. – Sa­vi­val­dy­bės. Štai pa­sku­ti­nę plokš­tę vi­siš­kai fi­nan­suo­ja Sa­vi­val­dy­bė.

– Pa­mi­nė­ki­te me­ni­nin­kus, ku­rių kū­ri­niai puo­šia Di­džią­ją Že­mai­čių sie­ną.

– Pir­mą­ją, kaip ir mi­nė­jau, su­kū­rė Ro­mual­das Kvin­tas, dvi plokš­tes – Pet­ras Gin­ta­las, vie­ną – Min­dau­gas Šim­ke­vi­čius, o li­ku­sias – Ro­mual­das In­či­raus­kas. Vi­siems jų dar­bams te­ko va­do­vau­ti, rink­ti is­to­ri­nius do­ku­men­tus, fak­tus.

– Ar re­zul­ta­tas džiu­gi­na?

– Džiau­gia­si šir­dis, kad kar­tu su me­ni­nin­kais pa­lie­ka­me ge­rą dar­bą, ku­ris sklei­džia svar­bią ži­nią apie Že­mai­ti­ją. Sie­na „dir­ba“ kiek­vie­ną die­ną – ją lan­ko tu­ris­tai, do­mi­si, skai­to, įsi­me­na.

– Tai dar kar­tą pri­min­ki­me, ka­da bus ati­deng­ta pa­sku­ti­nė plokš­tė.

– Lie­pos 13 d. 13.30 val. Tai bus sek­ma­die­nis. Apie Di­džio­sios Že­mai­čių sie­nos vi­siš­ką už­pil­dy­mą Dur­bės mū­šio mi­nė­ji­mo die­ną yra in­for­muo­ti ir vi­si Že­mai­ti­jos me­rai, Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos sky­riai.

Vi­siš­kai už­baig­ta Di­džio­ji Že­mai­čių sie­na įsi­jun­gia į že­mai­tiš­kų ak­cen­tų Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je vi­su­mą.