Il­gaam­žei mie­liau­sia sa­va so­dy­ba

Ryš­kė­nų se­niū­ni­jos Krėpš­tų kai­me, aukš­taū­gių me­džių ap­sup­ty­je, sa­vo iš­puo­se­lė­to­je so­dy­bo­je jau dau­ge­lį me­tų gy­ve­na Vla­dis­la­va Ja­lons­kie­nė.
Se­no­lė rugp­jū­čio 1 die­ną mi­nė­jo sa­vo 89-ąjį gim­ta­die­nį.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

V. Ja­lons­kie­nė sa­vo so­dy­bo­je jau daug me­tų gy­ve­na vie­na. Mi­rus vy­rui, mo­te­ris ūkio neap­lei­do, ne kar­tą bu­vo gi­ria­ma už so­dy­bos ap­lin­kos gra­ži­ni­mą.
Ir šian­dien so­dy­bo­je – tvar­kin­gai nu­pjau­ta ve­ja, de­šimt­me­čius at­lai­kę, bet la­bai tvar­kin­gi pa­gal­bi­niai pa­sta­tai, miš­ko prie­globs­ty­je – ma­žu­tė, dar Vla­dis­la­vos vy­ro ran­ko­mis su­ręs­ta pir­te­lė. Jau­ku­mo so­dy­bai su­tei­kia ša­lia esan­tis tven­ki­nė­lis ir ryš­kius rau­do­nus žie­dus su­kro­vę se­no­vi­niai jur­gi­nai. O pa­čio­je gar­bin­giau­sio­je so­dy­bos vie­to­je – sū­naus sta­ty­ta kop­ly­tė­lė.
Se­no­lė su a. a. vy­ru ki­lę iš Var­nių apy­lin­kių. O Krėpš­tų kai­me įsi­kū­rė ga­vę že­mės. Vla­dis­la­vos vy­ras bu­vo na­gin­gas žmo­gus: ne tik sau na­mą, pir­tį, pa­gal­bi­nius pa­sta­tus pa­si­sta­tė, bet ir kai­my­nams daug pa­dė­da­vo.
Pak­laus­ta apie vai­kys­tę, pa­šne­ko­vė šyp­so­si ir su džiaugs­mu at­si­me­na sa­vo ne­rū­pes­tin­gas die­ne­les, kai gy­ve­no pas tė­ve­lius: „Oi, kaip ge­rai ta­da gy­ve­no­me, nors tė­ve­liai že­mės ir ne­tu­rė­jo, bu­vo to­kie lai­min­gi…“ At­si­ra­dus šei­mai, gi­mė vai­kai, už­gu­lė ūkio dar­bai. Mo­te­ris kar­tu su vy­ru vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo fer­mo­je ūkio dar­bus: šė­rė avis ir te­ly­čias, mel­žė kar­ves, o ir na­muo­se daug gy­vu­lių au­gi­no, že­mę dir­bo. Ja­lons­kiai vi­sa­da sten­gė­si puo­se­lė­ti sa­vo gy­ve­na­mą­ją ap­lin­ką, to­dėl yra ga­vę pa­dė­ką už pui­kiai tvar­ko­mą so­dy­bą.
Vla­dis­la­vos šei­mo­je gi­mė pen­ki vai­kai, de­ja, vie­nas jų mi­rė. Mo­te­ris pri­si­me­na: jei tik gim­da­vo sū­nus, tuoj vy­ras ąžuo­lais so­dy­bą ap­so­din­da­vo, o kai gi­mė mer­gai­tė – lie­pai­tė su­ža­lia­vo. To­dėl šian­dien me­džių ap­sup­ta so­dy­ba se­no­lei to­kia mie­la ir šir­džiai ar­ti­ma. Iš jos, nors ir vai­kų ra­gi­na­ma, ji ne­no­ri kel­tis gy­ven­ti į mies­tą – pri­pra­to čia ir no­ri pa­si­lik­ti.
Il­gaam­žė guo­dė­si, jog svei­ka­ta šian­dien jau ne­ko­kia ir am­že­lis il­gas jau nu­gy­ven­tas. Bet džiau­gė­si, jog yra my­li­ma vai­kų, ap­sup­ta anū­kų ir proa­nū­kių.