Gro­žio ir jaus­mo skli­di­nos aki­mir­kos

Į sa­vo pir­mą­ją di­de­lę fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dą „Sus­tab­dy­ta aki­mir­ka“ drau­gus, ar­ti­muo­sius, bu­vu­sius mo­ky­to­jus ir vi­sus me­nui jaut­rius var­niš­kius tą­dien su­kvie­tė jau­na, ta­len­tin­ga, be­si­do­min­ti ne tik fo­tog­ra­fi­ja, bet ir mu­zi­ka, ki­tais me­nais bu­vu­si var­niš­kė, šian­dien gy­ve­nan­ti ir dir­ban­ti taip pat ypa­tin­ga­me Že­mai­ti­jos kam­pe­ly­je – Ty­tu­vė­nuo­se. Vai­da Blist­ru­by­tė ir da­bar lai­ko sa­ve var­niš­ke, su di­de­le mei­le kal­ba apie sa­vo tė­viš­kę, ar­ti­muo­sius, vai­kys­tės drau­gus, vi­sam gy­ve­ni­mui pa­li­ku­sią neiš­dil­do­mą įspū­dį gim­ti­nės gam­tą. Įs­pū­din­gai, at­vi­rai Vai­da pa­sa­ko­ja ir apie sa­vo ke­lią į me­ni­nę fo­tog­ra­fi­ją. Pa­var­gu­si nuo tie­sio­gi­nio dar­bo prie kom­piu­te­rio, išei­da­vo pa­si­vaikš­čio­ti į gam­tą, klau­sy­da­ma­si mu­zi­kos, vis gi­liau pa­nir­da­ma į su­pan­tį gro­žį, vis dau­giau pa­ste­bė­da­ma tų gam­tos do­va­no­ja­mų ste­buk­lin­gų aki­mir­kų. „Fo­tog­ra­fi­ja – tai di­džiau­sia ma­no aist­ra! Ji man su­tei­kia spar­nus ir lei­džia pa­kil­ti į be­ri­bę erd­vę. Kar­tą pa­si­nė­ręs į fo­tog­ra­fi­jos pa­sau­lį, ne­be­ga­li iš jo iš­bris­ti, nes tai tam­pa gy­ve­ni­mo bū­du. La­biau­siai ma­ne ža­vi gam­ta ir jos gro­žis. Ypač sau­lė­te­kiai ir sau­lė­ly­džiai. Mė­gau­juo­si ga­lė­da­ma įam­žin­ti šiuos nuo­sta­bius mo­men­tus ir su fo­tog­ra­fi­jos pa­gal­ba per­teik­ti gam­tos do­va­no­ja­mą be­ga­li­nį gro­žį.“

Iš tie­sų vi­si, ku­rie ap­lan­kė­me Vai­dos pa­ro­dą, li­ko­me su­ža­vė­ti ne tik be ga­lo poe­tiš­kų, spal­vo­mis ir ju­de­siu pra­by­lan­čių jos įam­žin­tų gam­tos aki­mir­kų, bet ir sun­kiai iš­sa­ko­mos mu­zi­kos, ku­rią ne­ti­kė­tai iš­girs­ti įsi­žiū­rė­jęs į vė­jo sū­ku­riu ky­lan­tį spal­vin­gą au­ga­lo mo­ty­vą, dan­gaus fo­ne pa­slap­tin­gai kaž­ką by­lo­jan­tį ge­rai pa­žįs­ta­mos baž­ny­čios si­lue­tą ar šerkš­no raš­tais įra­šy­tą pa­sa­kiš­ką se­nos, ste­buk­lin­gos le­gen­dos pėd­sa­ką. O štai Vai­da ir pa­ti dai­nuo­ja, ir jos dai­na – apie mei­lę tė­viš­kei, apie nu­my­lė­tą Lie­tu­vos gam­tą – šil­tais jaus­mais lyg pra­tę­sia tai, ką jau pa­ma­tė­me ir pa­ju­to­me jos su­stab­dy­to­se gro­žio aki­mir­ko­se. Pui­kiai ati­ti­ko to šil­to su­si­ti­ki­mo nuo­tai­ką ir ren­gi­nio įžan­go­je nuo­sta­bia mu­zi­ki­ne ban­ga lyg ati­da­ręs var­tus į šį ste­buk­lin­gos gam­tos pa­sau­lį Var­nių kul­tū­ros cent­ro me­no va­do­vas Juo­za­pas Ri­mei­ka.

Daug gra­žių žo­džių tą po­pie­tę iš­gir­do jau­no­ji me­ni­nin­kė. Gra­žia Šven­to­jo Raš­to ci­ta­ta sa­vo žo­dį pra­dė­jęs ka­nau­nin­kas And­rie­jus Sa­ba­liaus­kas pri­pa­ži­no: „Jū­sų nuo­trau­ko­se ir yra tas gė­ris, tuo­se pui­kiai pa­gau­tuo­se kad­ruo­se, be abe­jo, tam rei­kia ir ne­pap­ras­to šir­dies jaut­ru­mo.“ Jau­no­ji me­ni­nin­kė pri­si­pa­ži­no, jog iš tie­sų ne­pa­kan­ka su­gau­ti aki­mir­ką, rei­kia aky­lai įsi­žiū­rė­ti, ir ji pa­ti pa­jun­ta, ko­kį ra­kur­są tin­ka pa­si­rink­ti, ko­kį mo­men­tą su­stab­dy­ti. Bu­vu­si Vai­dos auk­lė­to­ja Lai­ma Juš­kie­nė, su­si­ža­vė­ju­si Vai­dos kū­ri­niais, pri­si­pa­ži­no, kad ir jos gy­ve­ni­mo sva­jo­nė nuo vai­kys­tės bu­vo me­ni­nė fo­tog­ra­fi­ja, kas ži­no, gal my­li­mos auk­lė­ti­nės pa­vyz­dys su­teiks drą­sos ir jai įgy­ven­din­ti šią sva­jo­nę. Gra­žių svei­ki­ni­mo žo­džių Vai­da iš­gir­do ir iš bu­vu­sių mo­ky­to­jų El­vy­ros Suo­kie­nės, Ri­tos Gal­kon­tie­nės, Var­nių se­niū­ni­jos dar­buo­to­jų, ir iš šau­nių­jų Var­nių bib­lio­te­ki­nin­kių Vi­dos Kren­ciu­vie­nės bei Au­ri­kos Stu­pe­lie­nės, ku­rios api­bū­di­no jau­ną­ją me­ni­nin­kę kaip la­bai ge­rą, nuo­sta­bų žmo­gų ir pra­na­ša­vo, kad jos nuo­trau­kos tu­rės pa­klau­są vi­so­je Lie­tu­vo­je.

Vai­da sa­vo ruož­tu dė­ko­jo vi­siems, pa­dė­ju­siems su­reng­ti šią pa­ro­dą, ir bib­lio­te­kos, ir kul­tū­ros cent­ro, ir se­niū­ni­jos dar­buo­to­jams, ir pa­ža­dė­jo Var­niuo­se ne tik fo­tog­ra­fi­jų, bet ir at­vi­ru­kų bei ki­tų kū­ri­nių pa­ro­das su­reng­ti.

Il­gas, tu­ri­nin­gas, šil­tas pa­šne­ke­sys Var­nių bib­lio­te­ko­je il­gai už­si­tę­sė ir pa­li­ko gra­žų, vil­tin­gą pėd­sa­ką mū­sų mies­te­lio kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me.

Vla­da VENG­RIE­NĖ