Gi­ta­ra mer­gi­nai – gy­ve­ni­mas ir stip­ry­bė

Tel­šiuo­se yra jau­ni­mo, ku­ris drą­siai ieš­ko sa­vo ke­lio: ku­ria, mu­zi­kuo­ja, sa­va­no­riau­ja ir kt. Šį­kart po­kal­bio kvie­čia­me Ag­nę Ai­ro­šiū­tę – jau­ną­ją kū­rė­ją, ku­rios nuo­šir­du­mas, ener­gi­ja ir mei­lė mu­zi­kai įkve­pia ap­lin­ki­nius. Mer­gi­ną daž­nai ga­li­ma iš­vys­ti dai­nuo­jan­čią ir gro­jan­čią gi­ta­ra įvai­rių Tel­šiuo­se vyks­tan­čių ren­gi­nių sce­no­je ar­ba ša­lia jos sa­va­no­riau­jant.

Ši va­sa­ra Ag­nei ypa­tin­ga. „At­ro­do, gy­ve­nu tam, kad kur­čiau, dai­nuo­čiau ir da­lin­čiau­si“, – sa­ko ji.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Ke­lia spar­nus į uos­ta­mies­tį

Tel­šiuo­se pir­muo­sius žings­nius mu­zi­kos pa­sau­ly­je žen­gu­si Ag­nė šian­dien lei­džia­si į nau­ją kū­ry­bi­nę ke­lio­nę – ke­lia spar­nus į uos­ta­mies­tį. Pen­kio­lik­me­tė, ve­da­ma sva­jo­nės dai­nuo­ti, įsto­jo į Klai­pė­dos Sta­sio Šim­kaus kon­ser­va­to­ri­ją, kur mo­ky­sis džia­zi­nio dai­na­vi­mo.

Mer­gi­na šiek tiek bai­mi­na­si, kad teks iš­vyk­ti iš my­li­mų, įpras­tų Tel­šių. Ta­čiau nea­be­jo­ja, kad šis mies­tas vi­sa­da liks jos šir­dy­je ir dar ne kar­tą čia su­grįš. Tel­šiuo­se nu­skam­bė­jo jos pir­mo­ji dai­na, čia bu­vo pir­mo­ji sce­na, pir­mo­ji pub­li­ka…

„No­ras mo­ky­tis, to­bu­lė­ti ir gi­lin­ti ži­nias stip­riai trau­kia. Ži­nau, kad mo­ky­tis kon­ser­va­to­ri­jo­je ne­bus leng­va, bet aš la­bai to no­riu. Sie­kiau to ir man pa­vy­ko įsto­ti. Nie­kur ne­si­mo­kiau gro­ti ar dai­nuo­ti – esu vi­siš­ka sa­va­moks­lė, to­dėl man la­bai svar­bu to­bu­lė­ti, pa­tir­ti ką nors nau­jo“, – kal­ba Ag­nė.

Gi­ta­ra – tai vi­sas gy­ve­ni­mas ir stip­ry­bė

Tel­šiš­kė, pa­sa­ko­da­ma apie sa­ve, glau­džia prie sa­vęs gi­ta­rą – sa­vo glo­bė­ją, pa­lai­ky­to­ją. „Tai – vi­sas ma­no gy­ve­ni­mas ir stip­ry­bė“, – tei­gia ji. Ar nuo­tai­ka pui­ki, ar pra­sta, mer­gi­na gro­ja, ku­ria, dai­nuo­ja. Gi­ta­ra jai pa­de­da iš­si­lais­vin­ti.

Ag­nę ga­li­ma pa­žin­ti klau­san­tis jos dai­nų, ku­rio­se, kaip ji sa­ko, sly­pi ne­ma­ža da­lis jos iš­gy­ve­ni­mų ir jaus­mų. Mer­gi­na ne­bi­jo da­lin­tis sa­vo vi­du­mi su pub­li­ka. Prie­šin­gai, nuo ma­žens yra at­vi­ra ir bend­rau­jan­ti. „O gal kaž­kas ma­no dai­no­je iš­girs ką nors ar­ti­mo sau?“ – vi­lia­si ji.

Pen­kio­lik­me­tei ypač mie­la, kai žmo­nės, klau­sy­da­mie­si jos dai­nų, su­si­mąs­to ar net su­si­grau­di­na: „Va­di­na­si, pa­lie­čiau jų šir­dis.“

Pak­laus­ta, kas jai svar­biau – mu­zi­ka ar dai­nos žo­džiai, su­si­mąs­to. Iš pra­džių mer­gi­nai at­ro­do, kad žo­džiai, nes jie per­tei­kia dai­nos pra­smę. Ta­čiau tuoj pat pri­du­ria, kad be už­ka­bi­nan­čios mu­zi­kos klau­sy­to­jo taip pat ne­pa­lie­si. Ga­liau­siai nu­spren­džia, jog abu da­ly­kai yra vie­no­dai svar­būs.

Daugiau skaitykite „Telšių ŽINIŲ“ Nr. 57 (2594)