Vasarai vis labiau įsibėgėjant, daugelis, ypač miesto gyventojų, atgaivos ieško gamtoje: prie upių, ežerų ar patrauklesnėse vietose, esančiose miško vietovėse. Todėl sausringuoju laikotarpiu, kai ilgesnį laiką nebūna lietaus (padidėjus miškų gaisringumo pavojui), neišvengiama miškų, krūmynų ar miško paklotės gaisrų.
Dega ir durpingos pievos, kurių gaisrus ypač sudėtinga užgesinti. Siekiant mažinti tokių gaisrų skaičių, vasarą bus organizuojami bendri priešgaisrinės priežiūros ir gamtos apsaugos pareigūnų reidai. Į pagalbą bus pasitelkiama policija.
Per reidus už grubius priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimus bus taikomos administracinio poveikio priemonės. Todėl poilsiauti susiruošusiems gyventojams ar turistams norėtųsi priminti pagrindines šių gaisrų priežastis ir priemones, kaip jų išvengti.
Dažniausiai gaisrus sukelia neatsargūs poilsiautojai, grybautojai ir uogautojai, numetę neužgesintą nuorūką, degtuką arba palikę neužgesintą laužą. Miške, kur yra daug greitai užsiliepsnojančių medžiagų: sausos žolės, spyglių, dervingų medžių šakelių, sausų samanų, kur gausu deguonies prisotinto oro, viskas dega daug sparčiau. Todėl nuorūką, degtuką ar kitą liepsnos šaltinį reikia užgesinti daug rūpestingiau, negu įprastai.
Ypač didelį pavojų miškams kelia juose deginami laužai. Juos leidžiama kurti tik specialiose aikštelėse, apsuptose iš visų pusių ne siauresne kaip 0,5 metro mineralizuota zona (tai iki nedegančio grunto pašalintos miško paklotės juosta).
Arti laužavietės neturi būti sausos žolės, medžių, durpingo grunto ar kitokių degių medžiagų. Pučiant stipriam vėjui negalima kurti didelių laužų, nes žiežirbos gali uždegti šalia esančius medžius.
Esant sausam ir karštam orui, miške kūrenti laužus draudžiama. Paliekant laužą, būtina įsitikinti, kad jis gerai užgesintas. Patikimiausia žarijas užgesinti vandeniu arba užberti žemėmis.
Dar viena su žmogaus veikla susijusi gaisrų miškuose priežastis – automobiliai ir kitos transporto priemonės. Kibirkštys, lekiančios iš automobilių, traktorių, miškavežių ir kitų transporto priemonių variklių arba netvarkingų išmetamųjų vamzdžių, gali uždegti sausą miško paklotę. Tad per sausrą į mišką geriau nevažiuoti.
Vykdami į mišką poilsiauti, atkreipkite dėmesį į oro ir gaisringumo prognozę, į miške ir poilsio aikštelėse esančias informacijos priemones, vykdykite visus miškininkų ir priešgaisrinės apsaugos darbuotojų nurodymus.
Užsidegusią miško paklotę nedideliame plote lengvai galima užgesinti patiems, užplakant liepsną medžių šakomis, drabužiais arba užtrypiant kojomis. Tokius gaisrus taip pat galima gesinti vandeniu arba užberti žemėmis. Jei nepavyksta ugnies užgesinti, nedelsdami iškvieskite ugniagesius arba miškininkus ir mėginkite užkirsti kelią jai plisti – kastuvu ar lazdomis išrauskite ne siauresnę kaip 0,5 metro mineralizuotą juostą. Jeigu liepsna įsisiautėjo ir matote, kad jos neįveiksite, geriausia pasišalinti į tą pusę, iš kurios pučia vėjas. Blogiausiu atveju kreipkitės pagalbos į vietos gyventojus. Jie padės greičiau susisiekti su specialiosiomis tarnybomis. Būkite atsargūs su ugnimi gamtoje!