Pirmadienį minėsime Tarptautinę slaugytojų dieną. Ta proga – buvusios Ukrinų felčerės Elenos Vilgelminos Steponavičienės prisiminimai.
Iš kito Lietuvos krašto – Švenčionių rajono – į Žemaitiją atvažiavusi mergina beveik septynis dešimtmečius gyvena Ukrinuose. Du jos vardai ukriniškių buvo pakeisti į paprastesnį – „mūsų Vylė“. Tiesiog – mūsų. Visų ji buvo mylima, visiems sava.
Jau seniai felčere nebedirbanti moteris žmonių nepamiršta, gyvena Ukrinuose. Dveji metai praėjo, kai po kojos traumos ji sunkiai vaikšto, iš namų nebeišeina. Ir švelnia aukštaitiška šneka pasakoja apie savo gyvenimą, praėjusį toli nuo tėviškės.
GERI UKRINŲ ŽMONĖS
FAKTAI. Elena Vilgelmina Garlaitė gimė 1936 m. kovo 20 d. Kukiškių kaime, Švenčionių rajone. 1955 m. įstojo į Švenčionių medicinos mokyklą. Baigusi felčerės specialybės kursą kartu su septyniais bendrakursiais 1957 m. gavo paskyrimą į Mažeikių rajono ligoninę. O iš ten – į Ukrinų felčerinį-akušerinį punktą.
PRISIMINIMAI. Kai su drauge Vale pažiūrėjome į žemėlapį, pamatėme, kad vyksime į kitą Lietuvos kraštą. Į Žemaitiją. Buvo neramu. Lyg į užsienį važiuotume.
Mane su bendrakurse Vanda, atvažiavusias į Mažeikius, paskyrė dirbti Ukrinų felčeriniame-akušeriniame punkte. Tuo metu ten buvo felčerio ir akušerio etatai. Draugė norėjo būti vedėja, o aš sutikau dirbti akušere.
Punkto patalpos – ūkininko Beniušaičio dvare (dabar – P. Plechavičiaus g. 29, Ukrinų kaimas). Dvare buvo šeši butai ir medicinos punktas.
Medicinos punktui buvo skirti trys kambariai, o mums vienas kambariukas – butas. Nebuvo jokių patogumų. Paskirta sanitarė Ona Bliumienė padėjo mums priimti pacientus, valė patalpas, kūreno krosnį.
Sunkus gyvenimas buvo. Gelbėjo tik jaunystė. Kai jaunas, vargai – kaip nuo žąsies vanduo… Po kurio laiko tame pačiame Beniušaičio dvare reikėjo persikraustyti į kitą butą. Matyt, manąjį kažkam reikėjo atiduoti. Kiek ten tos mantos buvo, bet vis tiek – vargas. Ilgai ten gyvenom.
Jei norėjai pasiekti Mažeikių ligoninę, 17 kilometrų reikėjo eiti pėsčiomis ir grįžti tiek pat. Vienkartinių švirkštų tuomet juk nebuvo, stiklinius švirkštus reikėjo virinti, o viryklę kūrenti žibalu. Vėliau gavome elektrinę viryklę švirkštams virinti. Dėkui Dievui, užkrato nepasitaikė.
Iš pradžių, kai alga buvo menka, kai nieko savo dar nebuvau užgyvenusi, žmonės šelpė maistu, kas malkų atveždavo…
Geri žmonės Ukrinuose.
DARBAS – BE ŠVENTOS DIENOS
FAKTAI. 1971 m. medicinos punktas buvo perkeltas į mūrinį pastatą (dabar Stepono Krikščiuko klėtis). Kartą per mėnesį į Ukrinus atvykdavo vidaus ligų gydytojas. 1985 m. punktui skirtos naujos patalpos su trimis kambariais, centriniu šildymu ir vandeniu. Kartą per mėnesį jau atvykdavo ir vaikų, ir suaugusiųjų gydytojai. Sanitare ir felčerės padėjėja dirbo Vida Šilinskienė.
PRISIMINIMAI. Su drauge Vanda dirbome neilgai, ją iškėlė į kitą punktą Mažeikiuose. Augo miestas, kūrėsi daug naujų punktų, juose reikėjo darbuotojų. Palikusi viena dirbau ir felčerės, ir akušerės darbą. Buvau mėnesiui išsiųsta į Šiaulių respublikinę ligoninę tobulintis kaip akušerė.
Felčerio, akušerio (dabar jie vadinami bendrosios praktikos slaugytojais – red. past.) darbas labai vargino tuo, kad niekada negalėjai turėti šventos dienos. Kai žmogų liga užpuola, jis nežiūri – diena ar naktis, šventa ar prasta – kviečia ir viskas. Neleido širdis nevažiuoti.
Kaip svarbiam kaime asmeniui paskui man buvo įvestas telefonas. O nuolatinė transporto priemonė taip ir liko – dviratis arba einu pėsčia.
Ir vėliau, kai visų gyvenimas pagerėjo, nuvykti iki ligonio nebūdavo lengva. O iškvietimų – ir pas sergančius senukus, ir pas jaunus žmones, ir pas vaikus… Prastu oru, žiemą žmonės stengėsi atvažiuoti savo ar skolintu transportu. Labai mažai buvo tokių, kas turėjo lengvąsias mašinas. Prisimenu atvejį, kai pas nėščią moterį mane vežė traktoriumi. Kai atvykau, ji jau buvo pagimdžiusi, liko tik sulaukti greitosios medicinos pagalbos mašinos, kad mamą su vaiku nuvežtų į gimdymo skyrių Mažeikiuose.
Daug metų lankydavau naujagimius. Atvykdavau į namus pažiūrėti, kaip naujagimis ir mama jaučiasi.
Darbo pradžioje pasitaikė ir nesusipratimų dėl kalbos. Prisimenu, kartą atėjo moteris ir skundžiasi, kad jai skauda grobus. Nesuprasdama, paprašiau parodyti, kur skauda. Tada moteris parodė į pilvą. Įtariau, kad gali būti apendicitas ir pasiunčiau pas chirurgą. O nesupratau dėl to, kad žemaičiui grobai yra viduriai, žarnynas, o mums, aukštaičiams, – tai šonkauliai.
Kai gavau žemaitį vyrą, ir žemaičių kalbą pradėjau aiškiau suprasti.
VISI – VIENAME NAME
FAKTAI. 1958 metais Elena Vilgelmina sukūrė šeimą.
PRISIMINIMAI. Ištekėjau už vietinio ukriniškio – irgi du vardus turinčio Vladislovo Stanislovo Steponavičiaus. Kaime jį vadino tiesiog Bladis. Ir dar vienas keistumas su juo buvo. Pasirodo, kariuomenėje tarnavęs Pabradėje, netoli Švenčionių. Aš ten mokiausi, bet tada prasilenkėme, o Ukrinuose susitikome. Geras žmogus buvo, tik ta čierkelė…
Vyro tėvai dovanojo karvę. Gimė vaikai – dvi mano mergaitės vaikystę praleido dvare. Prasigyvenę išgalėjome samdyti auklę. Tiksliau, priėmėm gyventi į bėdą papuolusią kaunietę moterį. Atvažiavo ji su savo vaiku. Mūsų vaikus žiūrėjo ir savąjį, mokėjom jai, maitinom…
Taip susiklostė, kad kolūkis už pajus leido išsipirkti namą. Tai buvo 1987 metais Namas buvo nemažas, dviejų butų. Duktė Ilona jau buvo ištekėjusi, augino vaiką. Tai ir gavom šitą namą – duktė su šeima ir aš su vyru.
APIE PALANKŲ LIKIMĄ IR VARDUS
FAKTAI. Į pensiją V. E. Steponavičienė išėjo 1999 m. gruodžio 1 d. Ukrinų medicinos punkte ji dirbo 42 metus ir 5 mėnesius.
PRISIMINIMAI IR PAMĄSTYMAI. Po šiai dienai gyvename visi kartu. Trys kartos po vienu stogu, nes anūkas irgi čia gyvena. Saugu, gerai sutariame. Taip ir liksiu Ukrinuose amžiams.
Beje, apie vardus. Pasirodo, visoje Lietuvoje dažna istorija dėl vaikų krikšto vardų.
Kai mane vežė krikštyti, mama prisakė mergaitę pavadinti Elena, nes savo vardą norėjo duoti, bet ar kūminai pamiršo, ar klebonas prašmatnus buvo, tik ėmė ir pirmu vardu parašė Vilgelmina.
Vaikystėje kaime, mokykloje buvo šaukiama Vile, tik ukriniškiai pailgino –Vylė.
Kalbėjosi
Genoveita GRICENĖ, Valda MURAVJOVIENĖ
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Loading ...
