Dvi­ra­čiais ap­link Is­lan­di­ją

Tel­šiš­kis Be­nas Ker­šys ne­se­niai grį­žo iš Is­lan­di­jos, kur kar­tu su dar dviem drau­gais iš Vil­niaus per 20 die­nų ap­ke­lia­vo šią sa­lą dvi­ra­čiais.

Ke­liau­to­jai, ko­vo­da­mi su šal­to vė­jo gū­siais, nak­vo­da­mi pa­la­pi­nė­se, gė­rė­da­mie­si nuo­sta­biais gam­tos vaiz­dais: kriok­liais, le­dy­nais, juo­do smė­lio pa­plū­di­miais, iš­si­ver­žu­siu ug­ni­kal­niu, pa­ra­ga­vę ark­lie­nos, dvi­ra­čiais įvei­kė 1 685 ki­lo­met­rus.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Pa­mė­go ke­lio­nes dvi­ra­čiu

B. Ker­šys ki­lęs iš Jo­niš­kio, bet jau be­ne šeš­ti me­tai gy­ve­na Tel­šiuo­se. Po stu­di­jų Vil­niu­je ne­no­rė­jo pa­si­lik­ti di­de­lia­me mies­te ir taip ga­na ne­ti­kė­tai pa­si­rin­ko Že­mai­ti­jos sos­ti­nę.
Ke­liau­ti su dvi­ra­čiu Be­nas pra­dė­jo prieš tre­jus me­tus. Vis­kas pra­si­dė­jo nuo trum­pų sa­vait­ga­lio iš­vy­ki­mų su dvi­ra­čiu, pa­la­pi­ne ir ki­tu tu­ris­ti­niu in­ven­to­riu­mi. Tuo pat me­tu to­kiu lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo bū­du su­si­do­mė­jo ir bu­vęs jo gru­pės drau­gas vil­niš­kis Jus­tas, tad bi­čiu­liai nu­ta­rė leis­tis į žy­gius kar­tu. Ir jau po ke­lių iš­vy­kų su­pra­to, kad no­ri di­des­nių ke­lio­nių, ir su­si­pla­na­vo dvie­jų sa­vai­čių ato­sto­gas ant dvi­ra­čių. „My­nė­me ap­link Bal­ti­jos jū­rą, ap­lan­kė­me 4 vals­ty­bių sos­ti­nes. Prie šios ke­lio­nės vi­sai ne­ti­kė­tai pri­si­jun­gė Do­mi­ny­ka. Nuo ta­da į di­des­nes ke­lio­nes daž­niau­siai va­žiuo­ja­me vi­si kar­tu“, – pa­sa­ko­jo Be­nas.

Me­tė iš­šū­kį

Min­tis ap­ke­liau­ti Is­lan­di­ją tri­ju­lei gi­mė va­ka­ro­jant prie lau­žo vie­no žy­gio me­tu. Anot B. Ker­šio, ne­bu­vo jo­kių dis­ku­si­jų ar dve­jo­nių – vi­si iš­kart vien­bal­siai pri­ta­rė šiai idė­jai.
„Į Is­lan­di­ją nu­vyk­ti no­rė­jau jau se­niai. No­rė­jau sa­vo aki­mis pa­ma­ty­ti tą įspū­din­gą kraš­to­vaiz­dį. Kal­nus, kan­jo­nus, kriok­lius, le­dy­nus, ug­ni­kal­nius, la­vos lau­kus… O ke­lio­nė dvi­ra­čiu ap­link Is­lan­di­ją taip pat skam­bė­jo kaip la­bai ge­ras iš­šū­kis“, – tei­gė pa­šne­ko­vas.

Ke­lio­nei ruo­šė­si pus­me­tį

Pa­si­ruo­ši­mas šiai ke­lio­nei tru­ko be­veik pus­me­tį. Fi­ziš­kai ruoš­tis ne­rei­kė­jo, mat Be­nas spor­tuo­ja kas­dien, tad dėl to bu­vo ra­mus. O pa­čios ke­lio­nės marš­ru­tui pla­nuo­ti taip pat daug lai­ko ne­sky­rė.

Tel­šiš­kio tvir­ti­ni­mu, ke­liau­jant dvi­ra­čiu sun­ku lai­ky­tis ko­kio nors gra­fi­ko, daž­nai vis­kas vyks­ta eksp­rom­tu, pri­klau­so­mai nuo oro są­ly­gų, sa­vi­jau­tos ir ki­tų de­da­mų­jų. Pag­rin­di­niai pa­si­ruo­ši­mo dar­bai bu­vo ap­si­pir­ki­nė­ji­mai. Rei­kė­jo at­si­nau­jin­ti dvi­ra­tį, dvi­ra­čio krep­šius, pa­la­pi­nę, mieg­mai­šį, dra­bu­žius ir ki­tą in­ven­to­rių. Is­lan­di­ja – at­šiau­raus kli­ma­to, re­tai ap­gy­ven­din­ta ša­lis, tad rei­kė­jo bū­ti pa­si­ruo­šus šioms su­dė­tin­goms są­ly­goms.

Vė­jo gū­siai ver­tė nuo dvi­ra­čių

„Tris sa­vai­tes tru­ku­sios ke­lio­nės pra­džia bu­vo la­bai sun­ki“, – pri­si­mi­nė Be­nas. Is­lan­di­ja ke­liau­to­jus pa­si­ti­ko la­bai vėjuotu ir šal­tu oru, tad pir­mas pen­kias die­nas jiems te­ko in­ten­sy­viai pa­ko­vo­ti su stipriu vė­ju. Jau ant­rą­ją ke­lio­nės die­ną tu­rė­jo stum­ti dvi­ra­čius dau­giau nei 15 ki­lo­met­rų, nes pa­va­žiuo­ti bu­vo vi­siš­kai neį­ma­no­ma, vė­jo gū­siai iš­kart vers­da­vo nuo dvi­ra­čių. Per pir­mas die­nas te­ko įdė­ti la­bai daug pa­stan­gų, kad la­bai neat­si­lik­tų nuo su­pla­nuo­to vi­du­ti­nio die­nos ki­lo­met­rų skai­čiaus.

„Ti­kė­jo­mės, kad čia bus su­dė­tin­gos oro są­ly­gos, bet ne­si­ti­kė­jo­me, kad taip la­bai… Jau at­ro­dė, kad bus neį­ma­no­ma ap­va­žiuo­ti vi­sos sa­los. Pa­guo­dė tik tai, jog ke­ly­je su­sto­ję ir sa­vo pa­gal­bą siū­lę vie­ti­niai sa­kė, kad da­bar tik­rai la­bai blo­gas oras. Po ke­lių die­nų var­gų pa­ga­liau su­si­lpnė­jo vė­jas, taip pat ga­vo­me progą pri­si­min­ti, ką reiš­kia pa­si­leis­ti pa­vė­jui. Pa­si­da­rė vis rea­liau ap­ke­liau­ti vi­są sa­lą“, – sa­kė B. Ker­šys.

Pa­ma­tė ug­ni­kal­nio iš­si­ver­ži­mą

Ke­liau­to­jų dvi­ra­čiais tiks­las bu­vo ne tik ap­min­ti Is­lan­di­ją, bet ir kuo dau­giau pa­ma­ty­ti, pa­tir­ti. O pa­ma­ty­ti bu­vo ką!

„Ne­ži­nau, ar kur nors ki­tur to­kia­me ne­di­de­lia­me plo­te yra tiek daug ir to­kių skir­tin­gų gam­tos do­va­nų, įdo­my­bių. Rel­je­fas, aug­me­ni­ja, spal­vos – vis­kas nuo­lat kin­ta. Kriok­liai čia nuo­sta­būs, o kai ku­rie vaiz­dai leng­vai šo­ki­ra­vo. Sun­ku su­vok­ti, kaip taip ga­li bū­ti, kai va­žiuo­ji ke­liu, o vos už ke­lių met­rų ke­lio­se skir­tin­go­se vie­to­se tie­siog iš že­mės ver­žia­si dū­mai. Taip pat di­de­lį įspū­dį pa­da­rė le­dy­nas. Vie­no­je ke­lio pu­sė­je vi­siš­kai juo­do smė­lio pa­plū­di­mys, o ki­to­je, už ke­lių šim­tų met­rų nuo ke­lio, gu­li le­dy­no lie­žu­vis. Ats­ki­lę le­do lui­tai pa­si­lei­džia į sa­vo ke­lio­nę po van­de­ny­ną. Da­lį jų ban­gos iš­me­ta at­gal į kran­tą. Nug­lu­din­ti ir bliz­gūs le­do ga­ba­lė­liai dar la­biau iš­ryš­kė­ja ant juo­do smė­lio, at­ro­do tar­si di­de­li dei­man­tai. Vyš­nia ant tor­to ta­po ug­ni­kal­nio iš­si­ver­ži­mas. Pa­čio­je ke­lio­nės pa­bai­go­je pa­vy­ko pa­ma­ty­ti vei­kian­tį ug­ni­kal­nį. Ūžian­tį, kun­ku­liuo­jan­tį ir be­si­spjau­dan­tį la­vos pliūps­niais. Už­si­li­pę ant kal­no ši­tą įspū­din­gą re­gi­nį ste­bė­jo­me ke­lias va­lan­das ir nė tru­pu­čio ne­nu­si­bo­do“, – įspū­džiais da­li­jo­si pa­šne­ko­vas.

1 685 ki­lo­met­rai

Ke­lio­nė dvi­ra­čiais tru­ko 20 die­nų. Pir­ma ir pa­sku­ti­nė die­nos bu­vo skir­tos skry­džiams, mat yra ne­ma­žai rei­ka­lų trans­por­tuo­jant dvi­ra­tį lėk­tu­vu.

Per die­ną vi­du­ti­niš­kai ke­liau­to­jai nu­min­da­vo po 92 km. Poil­sio die­nų ne­bu­vo! Iš vi­so per ke­lio­nę dvi­ra­čiais įvei­kė 1 685 km.

„Vi­sas nak­tis mie­go­jo­me pa­la­pi­nė­se. Išs­ky­rus vie­ną, kai nak­tį pra­lei­do­me prie ke­lio ras­ta­me ap­leis­ta­me au­to­bu­se. Dėl ura­ga­ni­nio vė­jo ne­bu­vo įma­no­ma pa­si­sta­ty­ti pa­la­pi­nių, jo­kios užuo­vė­jos ne­ra­do­me ke­lias va­lan­das. Šis au­to­bu­sas mums bu­vo tik­ras iš­si­gel­bė­ji­mas. Ga­li­nis lan­gas bu­vo iš­dauž­tas, du­rys san­da­riai neuž­si­da­rė, to­dėl vė­jas ko­šė išil­gai vi­so au­to­bu­so, o gū­siai jį siū­ba­vo vi­są nak­tį. Bet mes džiau­gė­mės ir ši­to­kia pa­sto­ge, iš­si­mie­go­jo­me kom­for­ta­bi­liai“, – apie pa­tir­tus nuo­ty­kius pa­sa­ko­jo Be­nas.

Ra­ga­vo ark­lie­nos

Pa­sak B. Ker­šio, val­gy­ti ke­lio­nė­je dau­giau­sia ga­mi­no­si pa­tys: „La­bai no­rė­jau pa­ra­gau­ti ark­lie­nos. Vi­so­je sa­lo­je gau­su lais­vai be­si­ga­nan­čių avių, ož­kų ir ark­lių. Pas­ta­rie­ji čia lai­ko­mi dau­giau­sia dėl mė­sos. Ke­lių ka­vi­nu­kių me­niu ne­pa­vy­ko ras­ti pa­tie­ka­lų iš ark­lie­nos, tad nu­ta­rė­me pa­ban­dy­ti pa­si­ga­min­ti pa­tys. Par­duo­tu­vė­je ra­do­me pirk­ti sū­dy­tos ku­me­lie­nos. Iš­si­ke­pė­me. Ska­nu! La­bai nu­ste­bi­no, kad bu­vo to­kia minkš­ta ir vi­siš­kai ne­tą­si mė­sa.“

Tu­ris­taus Lie­tu­vo­je

Kol kas su­pla­nuo­tos nau­jos di­des­nės ke­lio­nės ke­liau­to­jų tri­ju­lė, pa­si­va­di­nu­si „Dau­giau ne ma­žiau“, ne­tu­ri. Da­bar no­ri­si tik trum­pam ap­lan­ky­ti kal­nus ir pa­tu­ris­tau­ti Lie­tu­vo­je.

„Rei­kia pa­si­džiaug­ti ir lie­tu­viš­ka va­sa­ra bei mū­sų gam­ta“, – sa­kė Be­nas.