Dva­si­nin­kas pa­šar­vo­tas ant grindų. Ką tai reiš­kia?

Ba­lan­džio 21 die­ną ei­da­mas 86-uo­sius me­tus mi­rė Var­nių Šv. apaš­ta­lų Pet­ro ir Pau­liaus pa­ra­pi­jos re­zi­den­tas, Tel­šių vys­ku­pi­jos ka­ted­ros ka­pi­tu­los ka­nau­nin­kas ju­bi­lia­tas Jo­nas Pet­raus­kis.

Daug žmo­nių atė­jo ger­bia­mo dva­si­nin­ko pa­ly­dė­ti į pa­sku­ti­nę ke­lio­nę. Praė­jus ke­le­tui die­nų nuo lai­do­tu­vių, re­dak­ci­ja su­lau­kė var­niš­kio skam­bu­čio. Žmo­gus pa­sa­ko­jo, jog a. a. ku­ni­gas bu­vo pa­šar­vo­tas baž­ny­čio­je ant grindų, esą to­kia bu­vu­si jo va­lia. O mi­ru­sio­jo va­lią rei­kia gerb­ti. Ta­čiau žmo­nės no­rė­tų ži­no­ti, ką reiš­kia toks šar­vo­ji­mo bū­das.

Ka­nau­nin­kas J. Pet­raus­kis 57-erius me­tus šio­je že­mė­je ėjo šven­tas ku­ni­go pa­rei­gas. Iš šio lai­ko­tar­pio be­veik 51-erius me­tus jis gy­ve­no ir dir­bo Var­niuo­se.

Var­nių pa­ra­pi­jos kle­bo­no ka­nau­nin­ko re­lig. m. mgr., teol. lic. And­rie­jaus Sa­ba­liaus­ko tei­gi­mu, a. a. J. Pet­raus­kis – la­bai nu­si­pel­nęs Var­nių, taip pat ir Pa­van­de­nės pa­ra­pi­joms: „Ypa­tin­go pa­siau­ko­ji­mo ir at­si­da­vi­mo Baž­ny­čiai pa­vyz­dys. Vi­sas sa­vo jė­gas jis ati­da­vė Die­vo gar­bei ir žmo­nių dva­si­nei ge­ro­vei. Jo ap­si­spren­di­mas pa­ro­dy­ti pa­siau­ko­ji­mo ir nu­si­že­mi­ni­mo pa­vyz­dį net ir po mir­ties bu­vo iš­reikš­tas žo­džiu bei raš­tu pa­lik­ta­me tes­ta­men­te. Ci­tuo­ju: „Mi­rus ma­nęs pa­šar­vo­ji­mas – Var­nių ka­ted­ro­je, kars­tas pa­de­da­mas ant grin­dų (ne­rei­kia ka­ta­fal­ko ir ki­li­mų, nė gė­lių). Pas­ta­to­mas me­di­nis kry­žius ir dvi už­deg­tos žva­kės. Tai ma­no są­mo­nin­gas pa­si­rin­ki­mas (jo­kio ki­to pa­si­rin­ki­mo ne­va­lia da­ry­ti) – tai šven­tas ma­no žo­dis. Bū­da­mas są­mo­nin­gas pa­si­ra­šau. Var­niai, rez. kan. eme­ri­tas Jo­nas Pet­raus­kis, 2015 06 19.“ Toks jo są­mo­nin­gas ap­si­spren­di­mas bu­vo iš­pil­dy­tas. Lai­do­tu­vių die­ną, už­den­gus kars­tą, ant jo bu­vo už­dė­ta Evan­ge­li­jų kny­ga kaip ženk­las, kad gar­bu­sis ka­nau­nin­kas vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą paau­ko­jo Evan­ge­li­jos skel­bi­mui. To­kio ap­si­spren­di­mo pa­vyz­dys – šven­ta­sis po­pie­žius Jo­nas Pau­lius II, ku­rio kars­tas lai­do­tu­vių die­ną bu­vo pa­dė­tas ant že­mės ir ant už­deng­to kars­to taip pat bu­vo už­dė­ta Evan­ge­li­jų kny­ga. Man te­ko to­kį vaiz­dą ma­ty­ti prieš daug me­tų, kai Vi­duk­lė­je bu­vo lai­do­ja­mas ku­ni­gas, po­li­ti­nis ka­li­nys Mo­cius. Jo kars­tas bu­vo pa­dė­tas ant baž­ny­čios grin­dų, de­gė tik žva­kės ir ne­bu­vo jo­kių gė­lių. Šian­dien yra pra­dė­ta šio ku­ni­go pa­skel­bi­mo pa­lai­min­tuo­ju by­la. Tai­gi ka­nau­nin­ko Jo­no Pet­raus­kio ap­si­spren­di­mas ta­po dar vie­nu pa­vyz­džiu, liu­di­jan­čiu, jog svar­biau­sia šio­je že­mė­je – pa­tik­ti Die­vui, ne­gal­vo­jant apie že­miš­kus įsi­vaiz­da­vi­mus, kas da­ro gar­bę. Žmo­gaus pa­sku­ti­nio­ji va­lia, ku­rią jis pa­liu­di­ja ir žo­džiu, ir raš­tu, yra gerb­ti­na ir, jei tik nė­ra prie­šiš­ka Die­vui ir Baž­ny­čios mo­ky­mui, vyk­dy­ti­na. Ki­to­kio pa­si­rin­ki­mo ne­bu­vo ir šiuo, ka­nau­nin­ko Jo­no Pet­raus­kio pa­ly­dė­ji­mo į am­ži­ny­bę, at­ve­ju. Ti­kin­tis žmo­gus daž­nai pa­ro­do gra­žų pa­vyz­dį net ir po sa­vo mir­ties. Ačiū už to­kį pa­vyz­dį ka­nau­nin­kui Jo­nui Pet­raus­kiui.“

Var­nių pa­ra­pi­jos ku­ni­gas ka­nau­nin­kas J. Pet­raus­kis am­ži­no­jo poil­sio at­gu­lė Plun­gės ra­jo­no Ber­žo­ro ka­pi­nė­se ša­lia sa­vo ar­ti­mų­jų.

„Tel­šių ŽI­NIŲ“ inf.