Bu­vę mo­ki­niai ir mo­kyk­los dar­buo­to­jai: Ja­na­po­lė­je ge­ra gy­ven­ti

Tel­šių ra­jo­no Ja­na­po­lės mo­kyk­la mi­ni 200 me­tų su­kak­tį. Ta pro­ga jau pa­kal­bi­no­me vi­są bū­rį šau­nių mo­ky­to­jų ir mo­ki­nių.

Šį­kart lan­ko­me Ja­na­po­lė­je gy­ve­nan­čius mo­kyk­los dar­buo­to­jus ir mo­ki­nius.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Ne­leng­vi dar­bo me­tai

Ja­na­po­lės mo­kyk­los dar­buo­to­ja – va­ly­to­ja, skam­bu­čio skam­bin­to­ja Ja­ni­na Ber­no­tie­nė, gi­mu­si ir užau­gu­si Ja­na­po­lė­je, džiau­gia­si mo­kyk­lo­je iš­dirb­tais me­tais. Užau­gi­no ke­tu­ris vai­kus, ku­rie taip pat mo­kė­si šio­je kai­mo mo­kyk­lo­je.

Pri­si­min­da­ma dar­bo me­tus ug­dy­mo įstai­go­je ja­na­po­liš­kė pa­sa­ko­jo, jog ne­bu­vo leng­vi tie me­tai, pa­tys vis­ką tvar­kė, re­mon­ta­vo, van­de­nį rei­kė­jo at­neš­ti į mo­kyk­lą, ją kū­ren­ti mal­ko­mis. Pa­tal­po­se bu­vo la­bai šal­ta: kai Ja­ni­na plau­da­vo ko­ri­do­rius, net le­das ant grin­dų už­si­dė­da­vo. Su džiu­ge­siu mo­te­ris at­mi­nė, jog mo­kyk­la bu­vo ku­pi­na mo­ki­nių, vyk­da­vo šo­kiai.

Il­ga­me­tė mies­te­lio gy­ven­to­ja pri­si­mi­nė, jog pir­mo­ji kai­mo mo­kyk­la su­de­gė. Ji sto­vė­ju­si prie baž­ny­čios, kur da­bar kle­bo­nas gy­ve­na. O dir­bo Ja­ni­na jau nau­ja­me pa­sta­te, ku­ris sto­vi ir šian­dien.

Il­ga­me­tė pa­šti­nin­kė Ely­tė

Ja­na­po­lės mo­kyk­los mo­ki­nė, il­ga­me­tė kai­mo pa­šti­nin­kė Ely­tė Sto­nie­nė dė­kin­ga mo­kyk­lai už ten pa­leis­tus moks­lo me­tus, iš­mok­tas pa­mo­kas, su­tik­tus drau­gus, mo­ky­to­jus, kad gy­ve­ni­mas jai bu­vo dos­nus ži­nių, kad ga­lė­jo il­gus me­tus bū­ti tarp sa­vų žmo­nių.

Pa­sa­ko­da­ma apie sa­vo vai­kys­tę Ely­tė grau­di­no­si, mat ji ne­bu­vo ro­žė­mis klo­ta. Prie­šin­gai – la­bai sun­ki. Šei­ma anks­ti ne­te­ko tė­ve­lio, ma­ma li­ko vie­na su ke­tu­riais vai­kais. Iš Ši­lu­tės per­si­kė­lė gy­ven­ti į Tel­šių ra­jo­ną. Vai­kai ėjo apie ke­tu­ris ki­lo­met­rus į mo­kyk­lą Ja­na­po­lė­je. Dar ir da­bar Ely­tė glos­ty­da­ma ro­do sa­vo ko­je­les, nu­spaus­tas me­di­nių klum­pių, ku­rio­mis ji ke­lia­vo į mo­kyk­lą.

Ne­la­bai no­rė­ju­si mo­ky­tis, pri­si­pa­ži­no ja­na­po­liš­kė, ge­riau jai se­kė­si ūkio dar­bai. Rei­kė­jo pa­dė­ti ma­mai, ga­nė kar­ves, ūky­je dar­bų ne­trū­ko. Vė­liau Ely­tė su ma­ma ap­si­gy­ve­no pa­čio­je Ja­na­po­lė­je, o bai­gu­si mo­kyk­lą su­kū­rė šei­mą, su­si­lau­kė tri­jų vai­kų ir il­gus sa­vo dar­bo me­tus ati­da­vė pa­šti­nin­kės dar­bui. Dar ir da­bar mo­te­ris at­si­me­na, koks ne­leng­vas bu­vęs jos krep­šys, pri­dė­tas įvai­riau­sios ko­res­pon­den­ci­jos, ku­rios žmo­nės la­bai lauk­da­vo. Per die­ną pa­šti­nin­kė nu­ke­liau­da­vo de­šim­tis ki­lo­met­rų, ir ne­svar­bu – snie­gas, lie­tus ar karš­ta va­sa­ra. Ely­tė il­gus me­tus są­ži­nin­gai dir­bo, to­dėl ne kar­tą bu­vo ap­do­va­no­ta pa­dė­kos raš­tais už ne­prie­kaiš­tin­gai at­lik­tą dar­bą. Iki šių die­nų mo­te­ris yra iš­sau­go­ju­si vi­sus pa­ger­bi­mo raš­tus, se­nas nuo­trau­kas, me­nan­čias jos gy­ve­ni­mą Ja­na­po­lė­je.

Paš­te Ely­tė dir­bo iki pat pen­si­jos. O šian­dien sma­giai gy­ve­na sa­vo so­dy­bo­je, ak­ty­viai da­ly­vau­ja „Bo­čių“ veik­lo­je. Ji vi­sa­da links­mai nu­si­tei­ku­si, vi­sų my­li­ma.

At­sa­kin­gos pa­rei­gos

Ste­fa­ni­ja Lit­vi­nie­nė – mo­kyk­los ūk­ve­dė. Vi­si ją at­si­me­na su pa­gar­ba, kaip la­bai at­sa­kin­gą, vi­sa­da pa­si­tem­pu­sią, pa­si­puo­šu­sią, la­bai ger­bia­mą mo­ki­nių ir ko­le­gų. Ja­na­po­lės mo­kyk­lą bai­gė ir trys Ste­fa­ni­jos vai­kai.

Ste­fa­ni­ja mo­kyk­lo­je dir­bo ūk­ve­de ir ke­le­tą me­tų va­ly­to­ja. Tai bu­vo vie­nin­te­lė jos dar­bo­vie­tė. Dir­bant ūk­ve­de jai te­ko daug pa­rei­gų: rū­pin­tis re­mon­tais, bend­ra­bu­čiais, iš­mo­kė­ti at­ly­gi­ni­mus. Ji tu­rė­ju­si dau­giau rak­tų nei pa­ti mo­kyk­los di­rek­to­rė.

Kaip mi­nė­ta, Ste­fa­ni­jai bu­vo pa­ti­kė­ta iš­mo­kė­ti dar­buo­to­jams at­ly­gi­ni­mus. Dar ir da­bar mo­te­ris at­si­me­na, kaip su au­to­bu­su vyk­da­vo į Tel­šius pi­ni­gų par­si­vež­ti. Vie­na pa­ti drą­siai par­vyk­da­vo į kai­mą ke­liais tūks­tan­čiais ne­ši­na.

„Blo­gai, kad kai­me ne­li­ko mo­kyk­los. Tu­riu bū­rį anū­kų ir proa­nū­kių, no­rė­čiau, kad dar jie pa­si­džiaug­tų Ja­na­po­lės mo­kyk­la. No­rė­čiau, kad mū­sų kai­mo mo­kyk­la nie­ka­da ne­nuei­tų už­marš­tin, kad vi­si ją at­si­min­tų“, – sa­kė ja­na­po­liš­kė.

Su di­de­le pa­gar­ba ir dė­kin­gu­mu mo­te­ris at­si­mi­nė mo­kyk­los pa­va­duo­to­ją Jad­vy­gą Ta­mo­šai­tie­nę, su ku­ria la­bai ge­rai su­tar­da­vo, ji bu­vu­si tar­si jos ma­ma.

S. Lit­vi­nie­nė šian­dien skai­to daug kny­gų, mėgs­ta puo­se­lė­ti sa­vo gy­ve­na­mą­ją ap­lin­ką.

Ja­na­po­lė­je ge­ra gy­ven­ti

Ap­lan­kė­me ir Ja­na­po­lė­je gy­ve­nan­čius Juo­zą ir Iru­tę Ubar­tus. Juo­zas – bu­vęs Ja­na­po­lės mo­kyk­los ūk­ve­dys ir vai­ruo­to­jas, Ire­na – šios mo­kyk­los mo­ki­nė.

J. Ubar­tas pa­sa­ko­jo, jog bai­gęs Ja­na­po­lė­je 8 kla­ses iš­vy­ko mo­ky­tis į Plink­šius, o vė­liau bai­gė Rie­ta­vo ta­ry­bi­nį ūkį-tech­ni­ku­mą. Išė­jo į ar­mi­ją, o grį­žęs į Ja­na­po­lę dir­bo ūky­je, vė­liau – pa­šte.

2010 m. įsi­dar­bi­no Ja­na­po­lės mo­kyk­lo­je, kur dir­bo iki pat jos už­da­ry­mo. Šian­dien Juo­zas to­kį pat dar­bą dir­ba Var­nių Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus gim­na­zi­jo­je, tad nuo mo­ki­nių ir mo­ky­to­jų ne­nu­to­lo.

Nors Ja­na­po­lės mo­kyk­la du­ris už­vė­rė jau prieš ke­le­tą me­tų, su­tuok­ti­niai tei­gė daž­nai per­gal­vo­jan­tys, kad la­bai gai­la dėl to­kio spren­di­mo. Šią mo­kyk­lą bai­gė ir jų du vai­kai.

Ire­na ir Juo­zas ne­sle­pia iš­ti­ki­my­bės sa­vo kraš­tui: „Ja­na­po­lė­je ge­ra gy­ven­ti.“

Ne­ga­lė­jo mo­ky­tis

Va­ži­nė­da­mi po Ja­na­po­lę stab­te­lė­jo­me pa­kal­bin­ti kai­mo ke­liu­ku ke­liau­jan­čią de­vy­nias­de­šimt­me­tę Onu­tę Vi­liū­tę. Sen­jo­rė pa­sa­ko­jo, jog jai se­no­jo­je Ja­na­po­lės mo­kyk­lo­je te­ko mo­ky­tis tik vie­ne­rius me­tus.

„Aš mokiausi senojoje mokykloje, kuri vėliau sudegė. Buvo labai sunkūs laikai, mama nebeleido mokytis, namuose buvo daug darbo, reikėjo padėti“, – sakė Onutė. Senolė teigė, kad mokėsi trumpai, bet skaityti ir rašyti spėjusi išmokti.