Baltistui Vincui (Konstantinui) Urbučiui – 100 metų  

Žymaus baltisto, Vilniaus universiteto profesoriaus Vinco (Konstantino) Urbučio gimimo data oficialiuose šaltiniuose nurodoma taip – 1929 m. vasario 26 d.

Tik po Profesoriaus mirties (2015 m. liepos 12 d.), atradus jo bute dokumentų bei gavus informacijos iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo, paaiškėjo, kad jis gimė 1925 m. spalio 19 d. Mažeikių rajono Petraičių kaime Vincento Urbučio ir Justinos Daubaraitės šeimoje ir buvo pakrikštytas Konstantino vardu.

Pasirinko brolio gimimo datą ir vardą

Profesorius jaunystėje pats pasirašinėjo kaip Kostas, turbūt taip buvo vadinamas ir šeimoje. O visi mokslo darbai, straipsniai pasirašyti kaip Vinco Urbučio. Tokia dvivardystė atsirado po karo – jam stojant į Vilniaus universitetą.

Konstantinas mokėsi Židikų M. Pečkauskaitės pradžios mokykloje, Sedos progimnazijoje, Mažeikių ir Viekšnių gimnazijose. Baigęs pastarąją gimnaziją 1946 m. įstojo į Vilniaus universitetą kaip Vincas Urbutis, gimęs 1929 m. vasario 26 d. Tai karo metu neaiškiomis aplinkybėmis žuvusio jaunesnio profesoriaus brolio Vincento gimimo data.

Visas tolesnis V. (K.) Urbučio mokslo ir gyvenimo kelias buvo glaudžiai susijęs su Vilniaus universitetu. Čia jis baigė lituanistikos studijas, parašė ir apgynė abi disertacijas, pradėjo dirbti Lietuvių kalbos katedroje, tapo docentu. Vėliau perėjo į Baltų filologijos (dabartinę Baltistikos) katedrą ir 1974 m. tapęs profesoriumi joje dirbo iki 1994 m.

V. (K.) Urbutis nuo 1965 m. priklausė baltų kalbotyros žurnalo Baltistica redaktorių kolegijai, rūpinosi publikacijų kokybe, pats daug rašė žurnalui. Kaip tritomės Lietuvių kalbos gramatikos (1965–1976) ir vienatomės Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos (1994, ⁴2005) bendraautoris buvo apdovanotas valstybinėmis mokslo premijomis.

Ryškiausias žodžių darybos ir etimologijos tyrėjas

V. (K.) Urbutis priklausė pokarinės Lietuvos baltistikos elitui, buvo vienas ryškiausių baltų kalbų žodžių ir žodynų tyrėjų, originalus etimologas ir analitinių recenzijų meistras. Urbučio žodžių darybos darbai yra naujas šios srities baltistikos tyrimų etapas.

Mokslininkas pirmąkart nuosekliai aprašė visą šiuolaikinės lietuvių kalbos, įskaitant ir tarmes, daiktavardžių darybos sistemą, pagrindė galūninę žodžių darybą (pvz., stalius išvestas iš stalas tik keičiant žodžio galūnes, t. y. linksniuotę), sukūrė prigijusių terminų, pvz.: paprastasis žodis, pamatinis kamienas, dūrinys.

Kalbamosios srities tyrimų viršūnė yra Profesoriaus monografija Žodžių darybos teorija (1978, ²2009), – pirmas originalus teorinis bendrosios kalbotyros darbas lietuvių kalba.

Šis veikalas kaip ir kiti prof. Urbučio darbai yra iki šiol dažnai cituojamas, juo naudojasi ir teiginius plėtoja visi, kurie nagrinėja lietuvių bei latvių kalbų žodžių darybos problemas.

Be žodžių darybinės analizės neįsivaizduojamas modernusis etimologijos mokslas, pamėgta prof. Urbučio sritis. Jis yra paskelbęs per pusšimtį straipsnių apie baltų kalbų žodžius, kurių kilmė buvo neaiški arba nepakankamai išaiškinta. Nemažą dėmesį skyrė skoliniams, tarp jų – ir vyresniems žemaičiams pažįstamiems žodžiams britvonas „didelis šuo; indas kepti“, skrodelis „greitpolkė“, varvalis „tepalas odai, ratams ar mašinoms“. Prof. Urbutis yra paneigęs nuomonę, kad tarp senųjų slavizmų esą daugiau polonizmų nei baltarusybių. Jo etimologiniai straipsniai perspausdinti dviejuose Baltų etimologijos etiudų tomuose (1981; 2009). Neperdėtume pasakę, kad V. (K.) Urbutis yra ryškiausia figūra XX a. antrosios pusės Lietuvos ir kaimyninių šalių etimologijos moksle.

Profesorius ne tik paskelbė daug originalių etimologinių straipsnių, bet ir 1983 m. subūrė grupelę mokslininkų, kurie iš mokslinės literatūros, pasklidusios po visą pasaulį, rinko lietuvių kalbos žodžių etimologijas. Taip VU Baltistikos katedroje atsirado lietuvių kalbos etimologijų kartoteka, dabar prieinama ir kaip skaitmeninė Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė (http://etimologija.baltnexus.lt).

Dėmesys – baltų žodynų istorijai

Trečioji prof. Urbučio aistra buvo baltų žodynų istorija. Reikšminga jo studija apie senuosius latvių kalbos žodynus, atskleidžianti, kaip giliai profesorius nardė istorinės latvistikos vandenyse. Svariai prisidėta prie Mažosios Lietuvos rankraštinių žodynų tyrimų. V. (K.) Urbutis įrodė Konstantiną Sirvydą, pirmojo baltų kalbų žodyno autorių, parašius ne vieną, o du trikalbius žodynus.

Prof. Urbučio kaip baltisto paveikslas būtų neišsamus, jei nieko nepasakytume apie jo parašytas recenzijas, kurios, surinktos į vieną vietą, sudaro solidžios apimties veikalą Knygos apie žodžius, 2010. Didžioji dalis Urbučio recenzijų ir straipsnių yra paskelbti Baltisticoje (www.baltistica.lt), mokslo žurnale, tačiau apie šimtą straipsnelių profesorius yra parašęs enciklopedijoms, kultūrinei periodikai.

Visuomeninė veikla – tik susijusi su mokslu ir gimtosios kalbos sauga

Daugelis vyresnės ir vidurinės kartos filologų Urbutį prisimena kaip VU Filologijos fakulteto Studentų mokslinės draugijos vadovą, studentų lituanistų olimpiadų entuziastą. Tai buvo, ko gero, vienintelė visuomeninė profesoriaus veikla sovietmečiu, – kitokių įpareigojimų jis sugebėdavo išvengti.

Prof. Urbučio vadovauti studentai mokslinėse konferencijose yra laimėję prizinių vietų, iš jų išaugo žinomų mokslininkų – †Aleksandras Vanagas, †Stasys Keinys, Evalda Jakaitienė, †Saulius Ambrazas, Birutė Kabašinskaitė…

Visuomeniškai ypač aktyvus prof. Urbutis tapo šaliai atgavus nepriklausomybę: su jam būdinga aistra kritikavo svetimvardžių originaliąją rašybą, jo supratimu, darkančią lietuvių kalbą ir keliančią grėsmę pačiai jos dvasiai. Ugningos kritikos strėlių originaliosios rašybos šalininkai sulaukė knygelėje Lietuvių kalbos išdavystė (2006; ²2007).

K. Urbučio darbus įdomu ir smagu skaityti. Traukia įtaigiai, suprantamai ir nuosekliai dėstomos mintys, kuriama ieškojimų intriga. Jo tekstai išsiskiria savitu stiliumi, kuriame logiška mokslinė argumentacija „pastiprinama“ šnekamosios kalbos sakiniais ir žodžiais, neretai žaismingais, žaižaruojančiais ironija. Žaismė prasikiša net kai kurių straipsnių pavadinimuose, pvz.: „Lie. spartas: etimologų išduoti garbingos indoeuropietiškos kilmės dokumentai ir kukli tikroji žodžio istorija“.

Nestandartinė asmenybė

Prof. Urbutis buvo gana uždaras žmogus, daug metų gyveno vienas, tačiau už buto sienų nestandartinė profesoriaus asmenybė traukė ir seną, ir jauną. Jam buvo svetimi visokie niekučiai, buities patogumai. Nemėgo pagyrų, perdėto dėmesio, jubiliejų. Profesoriaus silpnybė buvo knygos, – plaukė į butą iki paskutinių dienų.

Prof. Urbutį dažnai sutikdavome universiteto Sarbievijaus kieme, Vilniaus universiteto ar Vrublevskių bibliotekose, kur jis nuolatos užsukdavo susipažinti su naujausia literatūra. Net užkluptas nepagydomos akių ligos, su didinamuoju stikliuku dėliodamas raidę po raidės sugebėdavo perskaityti daugiau už turintį sveikas akis.

Nors prof. Urbučio nebesutiksime, bet ne vieną įkvėps jo tvirtybė, pilietiškumas, nekonformistinė laikysena ir visiškas atsidavimas savo kalbai ir mokslui.

Tiesa, Profesorius buvo ir prisiekęs žvejys, žygininkas, garsėjo kaip fanatiškas krepšinio ir „Žalgirio“ gerbėjas. Šioms, sakytume, laisvalaikio silpnybėms jis buvo atsidėjęs su tokia pat aistra ir rimtumu kaip ir baltistikai.

Amžinojo poilsio Profesorius sugrįžo į gimtosios Židikų parapijos kapines.

Prof. habil. dr. Bonifacas STUNDŽIA

Vilniaus universiteto baltistas, akademikas