Mažeikių istorija gali tilpti į lagaminą. Jame – pionieriaus skarelė, užrišta ant pliušinio žaislo, dirigento lazdelė ir natų lapai, konservai, lašiniai, į juodą medžiagą įsuktas pistoletas ar senos knygos. Kiekvienas daiktas čia susijęs su konkretaus žmogaus gyvenimu ir jo laikmečiu. Patyriminė ekskursija „Migrantas Mažeikiuose“ kviečia miesto istoriją ne tik išgirsti, bet ir trumpam tapti jos dalimi – dalyviams suteikiamos skirtingos tapatybės, o jų istorijos atgyja einant tomis pačiomis miesto gatvėmis.
Į ekskursiją – su nauja tapatybe
Gyvename tarp tų pačių gatvių, praeiname pro tuos pačius pastatus, tačiau retai susimąstome, kiek skirtingų gyvenimų kadaise vyko ten, kur šiandien tiesiog skubame savais reikalais. Patyriminė ekskursija „Migrantas Mažeikiuose“ kviečia į miestą pažvelgti kiek kitaip – ne tik klausantis istorijos, bet trumpam tampant jos dalimi.
Ekskursiją įgyvendina „Aktyvios pramogos Mažeikiuose“, vadovaujama Vaido Andrijaičio. Koordinatorė – Gabija Vaičiurgė. Mažeikiuose Klaipėdos universiteto projekto „Migrantas“ koncepcija pritaikyta vietos istorijai.
Kelionė prasideda Mažeikių geležinkelio stotyje, kur dalyvių laukia seni lagaminai, ausinės ir, svarbiausia, nauja tapatybė. Kiekvienas gauna spalvą, pagal kurią vėliau bus kviečiamas į konkrečias stoteles, ir tampa vienu iš žmonių, kurių gyvenimai vienaip ar kitaip susiję su Mažeikiais.
Priėjus stotelę, parodoma viena iš dalyvių spalvų. Šią spalvą gavę žmonės atsiskiria nuo grupės, o likusiems dalyviams pristatoma, kokias istorines asmenybes jie įkūnija.
Tuo metu per ausines skamba šių žmonių gyvenimo istorijos, o patys personažai atveria lagaminus ir, naudodami juose esančius daiktus, atlieka jiems paskirtas užduotis.
Vienam tenka po drabužiais slėpti knygas, taip įsijaučiant į knygnešio vaidmenį. Kitas išsitraukia kepalą duonos, pistoletą ar Lietuvos vėliavos spalvų juostą. Iš pirmo žvilgsnio tai – paprasti veiksmai. Tačiau, juos atliekant kartu su ausinėse skambančiu pasakojimu, istorinis faktas tampa daug labiau apčiuopiamas. Dalyvis čia nėra tik stebėtojas. Jis kelioms minutėms tampa kitu žmogumi, gauna jo vardą, jo laikmetį ir daiktus, kurie pasakoja dalį jo gyvenimo.
Praeities balsas – šiandienos mažeikiškiai
Kad ši kelionė galėtų įvykti, pirmiausia reikėjo sukurti jos istoriją. Ekskursijos istorinį pasakojimą parengė Mažeikių krašto istorikas Vytautas Ramanauskas, į vieną pasakojimą sujungęs skirtingus miesto istorijos laikotarpius ir svarbiausius jo virsmus.
„Migrante“ Mažeikiai atsiskleidžia kaip miestas, augęs kartu su atvykstančiais žmonėmis. Pasakojimas prasideda nuo 1871-ųjų, kai čia atsirado geležinkelis ir aplink stotį ėmė sparčiau augti gyvenvietė. Į Mažeikius kėlėsi skirtingų tautybių žmonės, atsinešę savo kalbą, papročius, tikėjimą ir kultūrą.
Daug dėmesio ekskursijoje skiriama Mažeikių žydų bendruomenės gyvenimui ir Holokaustui. Dalyviai keliauja per skirtingus miesto istorijos laikotarpius – tarpukarį, karo metus, sovietmetį ir nepriklausomybės atkūrimą. Pasakojama apie rūpinimąsi dėl bažnyčios, Kankinių kryžiaus statybą, gydytojo sėkmės istoriją, okupacijų patirtis, pirmąsias sovietines demonstracijas vaikų akimis, kolaboravimo dilemą, partizanų atsiminimus ir kasdienybę sovietmečiu. Kelionę užbaigia Sąjūdžio laikotarpis ir istorinės Trispalvės pakėlimas.
Istorinės asmenybės šioje kelionėje taip pat kalba dabartinių mažeikiškių balsais. Kiekvieną jų įgarsino vis kitas šiandien mieste gyvenantis žmogus.
Parengtas scenarijus perduotas Juozo Vaičkaus Skrajojamajam teatrui. Jo režisierė Airida Lementauskienė kartu su savanoriais rūpinosi įgarsintojų paieška ir kūrybiniu procesu, siekdama, kad skirtingi balsai padėtų atskleisti personažų charakterius, kalbą ir laikmetį. Patyriminės ekskursijos garso dizainą kūrė Marijonas Breitmozeris.
Tuo metu keliaudami iš vienos stotelės į kitą dalyviai ausinėse girdi bendrą pasakojimą apie Mažeikių istoriją, kurį įgarsino Skrajojamojo teatro aktoriai. Taip šalia atskirų žmonių istorijų radosi ir didesnis pasakojimas apie miestą, jo raidą bei skirtingus laikotarpius.
Šešiamečio akimis – pirmasis susitikimas su Raudonąja armija
Vienas iš lagaminų nukelia į 1940-ųjų vasarą. Jo šeimininkas – šešerių metų Vladas Pupšys, vasaras leidžiantis pas senelę Mažeikiuose. Su dėde jis keliavo į turgų, kai keliais į miestą išsirikiavę atvažiavo rusų tankai.
Vaikui tai – pirmasis susitikimas su Raudonąja armija. Tankai jam atrodė gerokai didesni už lietuviškus – apdulkėjusiais šarvais ir skleidžiantys karštį. Tuo metu aplinkui vyko įprastas turgaus gyvenimas, tačiau šešiamečio akyse atsirado visai naujas vaizdas – į Mažeikius atvykusi svetima kariuomenė.
Tankistai Vlado paklausė, kurie tankai geresni. Berniukas atsakė, kad rusų, taip pralinksmindamas tankistus. Šis vaikiškas prisiminimas ekskursijoje tapo vienu iš būdų pažvelgti į okupacijos pradžią ne per istorines datas, o per žmogaus asmeninę patirtį. Tokią tapatybę gavęs ekskursijos dalyvis savo lagamine rado medinį tanką ir kareivėlius.
Lagamine visas gyvenimas
Kitas lagaminas pasakojo Mažeikių verslininko Adolfo Janulio istoriją. Tarpukariu jis vertėsi geležies, indų ir elektrotechnikos reikmenų prekyba, turėjo skardos dirbinių dirbtuves ir buvo vienas didžiausių lietuvių mažeikiškių verslininkų.
Ekskursijoje jo istorija pasakojama iš žmogaus, kurio gyvenimą pakeitė sovietinė okupacija, perspektyvos. 47-erių A. Janulis iš gerbiamo verslininko tapo „buržujumi“ – jo turtas buvo nacionalizuotas, o pats atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į Rusiją. Prie geležinkelio stoties uždarytas į skardinį vagoną jis nežinojo, ar dar kada nors pamatys savo artimuosius.
A. Janulis minimas ir represuotųjų duomenų bazėje. Joje nurodoma, kad 1893 m. gimęs vyras buvo suimtas 1941 m., represuotas Krasnojarsko krašte ir mirė tremtyje.
Šioje istorijoje ypatingą reikšmę įgavo lagaminas. Ką pasiimtum, jei žinotum, kad turi palikti namus, nežinai, kur būsi vežamas ir kada galėsi grįžti? Į A. Janulio lagaminą sudėti išgyvenimui ir kasdienybei reikalingi daiktai – lininiai marškiniai, vilnonės kojinės, žvakė, laikrodis, maldaknygė ir duona.
Mažeikių žydaitės svajonė
Bela Gurvičiūtė – trylikametė žydaitė, besimokanti ketvirtoje žydų pradžios mokyklos klasėje. Jos istorijoje atsivėrė ne tik Mažeikių žydų bendruomenės gyvenimas, bet ir paauglės požiūris į aplinką, kurioje ji augo.
Bela pasakojo bijanti lietuvių, nors, kaip pati pripažino, jie jai nieko blogo nėra padarę. Ji nuo mažens daugiausia bendravo su žydaitėmis ir žydų berniukais, o savo tautos istoriją jau suvokė kaip tragišką. Mergaitė planavo baigusi pradinę mokyklą mokytis žydų realinėje gimnazijoje, o užaugusi – grįžti į Palestiną. Jos šeima bendravo su lietuviais, tačiau namuose laikėsi savo tradicijų.
Šioje istorijoje ypač svarbi tapo ateities viltis. Bela dar buvo vaikas, tačiau jau žinojo, kur norėtų atsidurti užaugusi. Jos lagamine – senas gaublys ir rankomis siuvinėtas paveikslas su Menora – septynšake žvake.
Kai mieste šalia karo dar augo kultūra
Dar viena „Migranto“ istorijoje pasakojama asmenybė – gimnazijos mokytojas Česlovas. Jis gimė Dapšių kaime, Židikų valsčiuje, buvo kilęs iš stambaus ūkininko šeimos ir priklausė pirmajai Kauno meno mokyklos absolventų laidai.
Prasidėjus sovietinei okupacijai, Česlovas grįžo į Mažeikius. Iš pradžių mieste buvo ramu, tačiau netrukus jis pastebėjo, kad į mokyklą ateina vis mažiau vaikų – jų tėvai buvo suimami.
Mokytojas prisiminė ir 1941-ųjų vasarą, trėmimus, Holokaustą bei per Mažeikius į frontą dundančius traukinius. Tačiau net ir tokiu neramiu metu miesto kultūrinis gyvenimas nesustojo. Česlovas globojo Čiurlionio menų būrelį, o 1943 metais Mažeikiuose surengė savo personalinę dailės parodą.
Šio personažo lagamine – Čiurlionio mokyklos vaikų piešiniai. Tapatybę gavusio dalyvio užduotis – juos parodyti kitiems ekskursijos dalyviams. Taip Česlovo istorijoje greta okupacijos, trėmimų ir karo atsiranda ir kita to meto Mažeikių pusė – žmonės, kurie net neramiais laikais mokė, kūrė ir puoselėjo kultūrinį gyvenimą.
Lagaminai atvėrė ir asmeninius prisiminimus
Ekskursijai pasibaigus, istorija nesibaigė. Geležinkelio stoties viduje susirinkę dalyviai dar kurį laiką dalijosi įspūdžiais, prisiminimais ir tuo, ką išgirdo, pamatė ar prisiminė patys.
Vienai dalyvei ekskursija priminė žmones, kuriuos ji pati gerai pažinojo. Ji pasakojo gerai pažinojusi Albertą Ruginį – Mažeikių krašto rezistentą, politinį kalinį ir aktyvų krašto istorijos bei partizanų atminimo puoselėtoją.
Kita dalyvė prisipažino, kad labiausiai ją sujaudino tremties istorija. Lagamine sudėti daiktai priminė jos pačios šeimą – į tremtį tokius pačius daiktus buvo susikrovę jos tėvai. Kalbėdama apie tai moteris susigraudino.
Dar vienai dalyvei sustojimas prie banko priminė 1988 metų lapkričio 13-osios įvykius, kai čia buvo iškelta Trispalvė. Ji pasakojo pati buvusi tų įvykių liudininkė. Nuotrauka, kurioje užfiksuotas minios apsuptas bankas ir iškeliama Lietuvos vėliava, sugrąžino ją į tą laiką.
Moteris prisiminė ir muziką, skambėjusią tą dieną. Ji pasakojo apie iš Židikų apylinkių, Giedraičių kaimo, kilusią moterį, kuri gražiai grojo ir uždainavo per mikrofoną.
Kita dalyvė sakė, kad ją labiausiai sukrėtė tremties istorija – žmonių riksmai ir lagaminuose matyti daiktai. Šis pasakojimas privertė prisiminti jos pačios senelius. „Tuo momentu labai apie juos galvojau. Tikrai turėčiau ko jų paklausti“, – po ekskursijos sakė ji.
Patyriminės ekskursijos „Migrantas Mažeikiuose“ rengiamos skirtingomis datomis, todėl norintiems išbandyti šią kelionę po miesto istoriją verta sekti projekto informaciją. Apie būsimas ekskursijas, jų datas, laiką ir registraciją skelbiama feisbuko puslapyje „Migrantas – patyriminė ekskursija Mažeikiuose“.
Karolina GUDAUSKAITĖ
Nuotr. iš organizatorių archyvo
Loading ...
