„Al­kos“ mu­zie­jus: nuo oku­pa­ci­jos iki ne­prik­lau­so­my­bės

1944-ųjų spa­lis. Iš ry­tų grės­min­gai slin­ko Rau­do­no­ji ar­mi­ja, gink­lu vėl įtvir­ti­nu­si so­vie­tų val­džią Lie­tu­vo­je. Pra­si­dė­jo kraš­to so­vie­ti­za­ci­ja, suė­mi­mai ir trė­mi­mai. „Al­kos“ mu­zie­jaus lau­kė per­var­tos. 1945 m. iš di­rek­to­riaus pa­rei­gų pa­ša­lin­tas ir per 48 va­lan­das Tel­šius pa­lik­ti bu­vo pri­vers­tas Pra­nas Ge­nys. Pa­gal rau­do­nų­jų oku­pan­tų va­lią mu­zie­ji­nin­kai bu­vo ver­čia­mi keis­ti ir eks­po­zi­ci­ją. Ta­čiau mu­zie­jaus rin­ki­niuo­se ne­bu­vo nė vie­no so­vie­tų val­džiai tin­kan­čio ar­te­fak­to. Te­ko sku­biai ieš­ko­ti eks­po­na­tų ir įreng­ti so­cia­lis­ti­nės sta­ty­bos sky­re­lį. Ko­mu­nis­tų par­ti­ja, siek­da­ma per mu­zie­jų vyk­dy­ti sa­vo ideo­lo­gi­nę kam­pa­ni­ją, lei­do pa­di­din­ti dar­buo­to­jų skai­čių nuo pen­kių bu­vu­sių vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais iki sep­ty­nių. Mu­zie­ji­nin­kai, siek­da­mi iš­sau­go­ti bent da­lį nai­ki­na­mo pa­vel­do, ėmė­si bur­ti ak­ty­ves­nius tau­tie­čius ir 1948 m. pra­džio­je įstei­gė kraš­to­ty­ros ra­te­lį. 1962 m. įstei­gus LSSR kraš­to­ty­ros drau­gi­ją, prie mu­zie­jaus vei­kęs kraš­to­ty­ros ra­te­lis ta­po jos da­li­mi, bet mu­zie­ji­nin­kai su kraš­to­ty­ri­nin­kais ir to­liau pa­lai­kė glau­džius tar­pu­sa­vio ry­šius.

1948 m. so­vie­tų val­džia, siek­da­ma ir Lie­tu­vo­je kur­ti „ho­mus so­vie­ti­cus“, klas­to­da­ma is­to­ri­ją, trin­da­ma vis­ką, kas su­si­ję su lie­tu­vių tau­ti­niu iden­ti­te­tu, pa­nai­ki­no ir Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ pa­va­di­ni­mą, ban­dy­da­ma jį pa­vers­ti ti­pi­niu kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­mi su tri­mis eks­po­zi­ci­jos sky­riais: iki­ta­ry­bi­nis, ta­ry­bi­nis ir gam­tos. Ke­le­tas eks­po­na­tų, tin­kan­čių gam­tos sky­riui, bu­vo at­vež­ti iš dva­rų, tarp jų ir dvi meš­kų iš­kam­šos iš Tel­šių vys­ku­pų rū­mų, o ki­ti eks­po­na­tai su­rink­ti tal­ki­nant Kau­no Ta­do Iva­naus­ko zoo­lo­gi­jos mu­zie­jui. At­vė­rus 1952 m. lan­ky­to­jams gam­tos sky­rių, Tel­šių kraš­to­ty­ros mu­zie­jus ta­po pir­muo­ju mu­zie­ju­mi so­vie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je, ati­tin­kan­čiu val­džios nu­sta­ty­tą kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus pro­fi­lį. O mu­zie­ji­nin­kams vėl te­ko slėp­ti eks­po­na­tus, su­si­ju­sius su Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mu, re­li­gi­nė­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis, kai ka­da gau­na­mų eks­po­na­tų kny­go­je (to­liau – GEK) nu­ro­džius net apie jų „su­nai­ki­ni­mą“. Kaip sa­vo straips­ny­je pa­žy­mė­jo mu­zie­ji­nin­kas R. Pet­ri­kas, tarp so­vie­ti­nei ideo­lo­gi­jai neį­ti­ku­sių eks­po­na­tų bu­vo pir­mo­ji tau­ti­nė vė­lia­va Tel­šiuo­se, pa­siū­ta Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais, tar­pu­ka­rio Pas­ruo­jės pra­džios mo­kyk­los mo­ki­nio pa­da­ry­tas Vy­tis, Pre­zi­den­to A. Sme­to­nos ir sep­ty­nių Klai­pė­dos kraš­to gu­ber­na­to­rių fo­to­ko­pi­jos. Su­nai­ki­ni­mui pa­smerk­tas ir dar vie­nas pre­zi­den­to A. Sme­to­nos at­vaiz­das – ba­rel­je­fas, ku­ris 1937 m. bu­vo įteik­tas Tel­šių-Že­mai­ti­jos spor­to apy­gar­dos leng­vo­sios at­le­ti­kos var­žy­bų nu­ga­lė­to­jui – Tel­šių jau­na­lie­tu­vių spor­to or­ga­ni­za­ci­jos klu­bui. Į nu­ra­šy­mo ak­tą pa­puo­lė dai­li­nin­ko S. Si­dab­ro (1898–1967) pa­veiks­lo „Ge­ne­ro­las S. Žu­kaus­kas. Nep­rik­lau­so­my­bės ka­rų va­das fron­te 1919–1920 m.“ rep­ro­duk­ci­ja. Di­džiau­sio­je nu­ra­šy­tų eks­po­na­tų gru­pė­je – de­šimt Lie­tu­vių ka­ta­li­kų jau­ni­mo fe­de­ra­ci­jos „Pa­va­sa­ris“ kuo­pų vė­lia­vų, trys pa­va­sa­ri­nin­kų vė­lia­vų ko­tų ant­ga­liai ir aš­tuo­nios vė­liav­ne­šių juos­tos, nau­do­tos tos pa­čios or­ga­ni­za­ci­jos na­rių. Vi­si šie eks­po­na­tai, aki­vaiz­džiai be­si­ker­tan­tys su so­vie­ti­ne ideo­lo­gi­ja, bu­vo ofi­cia­liai nu­ra­šy­ti ir su­nai­kin­ti. Ta­čiau iš tik­rų­jų net 23 – pra­de­dant mi­nė­tu A. Sme­to­nos ba­rel­je­fu ir bai­giant vė­liav­ne­šių juos­to­mis – bu­vo iš­sau­go­ti (Lie­tu­vos mu­zie­jų rin­ki­niai – V., 2018, Nr. 17). Že­mai­čių mu­zie­ju­je „Al­ka“ bu­vo iš­sau­go­ta ir vė­liau rink­ta me­džia­ga, su­si­ju­si su tar­pu­ka­rio ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mu, jos gy­ve­ni­mu, žy­miais žmo­nė­mis.

Pra­si­dė­jus So­vie­tų Są­jun­go­je chruš­čio­vi­niam „at­ši­li­mui“, mu­zie­ju­je vėl bu­vo at­gai­vin­tos tar­pu­ka­riu po­pu­lia­rios bu­vu­sios me­no pa­ro­dos, vė­liau – ir kon­cer­tai.

1947 m. mu­zie­ju­je pra­dė­jęs dirb­ti V. Va­lat­ka, ke­liau­da­mas po kai­mus, pra­dė­jo kaup­ti ar­cheo­lo­gi­nius eks­po­na­tus. Vie­nos to­kių iš­vy­kų me­tu – 1956-ųjų pa­va­sa­rį jis at­krei­pė dė­me­sį į iki tol ma­žai ži­no­mą ka­pi­ny­ną Si­rai­čių kai­me (Tel­šių r.), ne­to­li Džiu­go pi­lia­kal­nio, kur išar­tos dir­vos pa­vir­šiu­je bu­vo ran­da­ma žal­va­ri­nių dir­bi­nių ir su­de­gu­sių kau­lų lie­ka­nų. Šie at­ra­di­mai da­vė pra­džią ar­cheo­lo­gi­niams ty­ri­nė­ji­mams. Tų pa­čių me­tų ru­de­nį V. Va­lat­ka kar­tu su Is­to­ri­jos ins­ti­tu­to ar­cheo­lo­ge E. Bu­tė­nie­ne ty­ri­nė­jo Si­rai­čių ka­pi­ny­ną, o ki­tais me­tais pa­ts jau sa­va­ran­kiš­kai tę­sė ty­ri­mus. Ras­ti ka­pai bu­vo da­tuo­ti X–XIII am­žiais, o lai­do­ji­mo pa­pro­čiai ir įka­pės bu­vo bū­din­gi kur­šių gen­tims. 1956–1976 m. V. Va­lat­ka su­ren­gė 17 ar­cheo­lo­gi­nių eks­pe­di­ci­jų įvai­rio­se Že­mai­ti­jos vie­to­se. Ar­cheo­lo­gi­nių ty­ri­nė­ji­mų me­džia­ga lei­do su­kaup­ti mu­zie­ju­je tur­tin­gą moks­li­nį ar­chy­vą, ku­rio rin­ki­ny­je da­bar yra dau­giau nei 1 000 dar­bų įvai­rio­mis te­mo­mis.

1959 m. Tel­šių mu­zie­jus tarp Lie­tu­vos kraš­to­ty­ros mu­zie­jų bu­vo pri­pa­žin­tas ge­riau­siu. Pa­gal ar­chi­tek­to K. Mie­ži­nio pro­jek­tą 1965 m. bu­vo įreng­ta nau­ja mu­zie­jaus is­to­ri­jos sky­riaus eks­po­zi­ci­ja, ku­ri tais pa­čiais me­tais Lie­tu­vo­je vy­ku­sia­me Pa­bal­ti­jo res­pub­li­kų mu­zie­ji­nin­kų se­mi­na­re bu­vo pri­pa­žin­ta ge­riau­sia res­pub­li­ko­je. Ta­čiau mu­zie­jui siau­bin­gai trū­ko pa­tal­pų, jis tie­siog „du­so“ nuo eks­po­na­tų gau­sos, bet so­vie­tų val­džiai mu­zie­jaus rin­ki­niuo­se sau­go­mi ver­tin­gi eks­po­na­tai ne­rū­pė­jo. Mu­zie­ji­nin­kai, steng­da­mie­si įam­žin­ti Lie­tu­vai ir Že­mai­ti­jai nu­si­pel­niu­sių žmo­nių at­mi­ni­mą, kū­rė jų me­mo­ria­li­nius mu­zie­jus – Tel­šių kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus pa­da­li­nius. 1965 m. Že­mai­tės gim­ta­ja­me na­me Bu­kan­tė­je bu­vo ati­da­ry­ta ra­šy­to­jos me­mo­ria­li­nė eks­po­zi­ci­ja, ku­ri 1994 m., įkū­rus Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jų, pe­rė­jo jo ži­nion. O 1966 m. Pa­ra­gių dva­re­lio gy­ve­na­mo­jo na­mo pa­sta­te lan­ky­to­jams du­ris at­vė­rė Laz­dy­nų Pe­lė­dos mu­zie­jus, ku­ris, Lie­tu­vai at­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę, ati­te­ko Ak­mens ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei.

1967 m. bu­vo pra­dė­tas kur­ti Že­mai­čių bui­ties mu­zie­jus (da­bar – Že­mai­čių kai­mo mu­zie­jus). Tų pa­čių me­tų bir­že­lio mė­ne­sį į mu­zie­jų bu­vo per­kel­tas pir­ma­sis eks­po­na­tas – pir­tis iš Tryš­kių apy­lin­kės gy­ven­to­jo S. Bu­kaus­ko ūkio. Že­mai­čių kai­mo eks­po­zi­ci­ja, įkur­ta 8,5 ha plo­te po at­vi­ru dan­gu­mi, du­ris lan­ky­to­jams at­vė­rė 1982 m. Mu­zie­ju­je yra 16 pa­sta­tų, ku­rie at­spin­di XIX a. pab.–XX a. pr. Že­mai­ti­jos kai­mo vaiz­dą. Tri­jo­se so­dy­bo­se eks­po­nuo­ja­mi au­ten­tiš­ki bal­dai, dar­bo įran­kiai, bui­ties apy­vo­kos reik­me­nys, in­dai, in­ter­je­rus puo­šia kry­žiai ir pa­veiks­lai. Vi­suo­me­ni­nį mu­zie­jaus sek­to­rių su­da­ro kal­vė, ka­pi­nai­tės ir ma­lū­nas, ku­rio aukš­tis sie­kia 12 met­rų, spar­nų il­gis – 8 met­rai. Čia or­ga­ni­zuo­ja­mi įvai­rūs ren­gi­niai: ge­gu­ži­nės pa­mal­dos, folk­lo­ro fes­ti­va­liai, klo­ji­mo teat­ro spek­tak­liai, ve­da­mos eks­kur­si­jos ir vyks­ta įvai­rūs edu­ka­ci­niai už­siė­mi­mai. Šio­je vie­to­je žie­dus sklei­džia dau­giau kaip 25 skir­tin­gų rū­šių bi­jū­nai, au­gi­na­mos vais­ta­žo­lės, nuo­lat puo­se­lė­ja­mas au­ten­tiš­kas ūki­nin­ko dar­žas su lie­tu­viš­ko­mis dar­žo­vė­mis, čia gy­ve­na že­mai­tu­kų veis­lės ark­liai, avys, ož­kos, triu­šiai, viš­tos.

1968–1988 m. LTSR kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos spren­di­mu Tel­šių kraš­to­ty­ros mu­zie­jui pri­klau­sė – bu­vo jo fi­lia­las ir Ma­žei­kių kraš­to­ty­ros mu­zie­jus, ku­ris nuo 1989 m. ta­po Ma­žei­kių ra­jo­no kul­tū­ros sky­riaus pa­da­li­niu.

V. Va­lat­ka, bū­da­mas di­dis so­vie­tų ne­mėgs­ta­mo poe­to V. Ma­čer­nio poe­zi­jos ger­bė­jas, 1971 m. bir­že­lio 12 d. su­ren­gė pir­mą vie­šą 1944 m. tra­giš­kai žu­vu­sio poe­to 50-ųjų gi­mi­mo me­ti­nių mi­nė­ji­mą gim­ti­nė­je – Šar­ne­lės kai­me (Plun­gės r.) ir Tel­šiuo­se – poe­to pa­ger­bi­mą, ku­rio taip bi­jo­jo tuo­me­ti­niai ra­jo­no par­ti­niai funk­cio­nie­riai ir dėl ku­rio mu­zie­ji­nin­kui te­ko ge­ro­kai nu­ken­tė­ti.

1982 m. so­vie­tų val­džios na­cio­na­li­zuo­to­je Plun­gės var­pi­nė­je „Al­kos“ mu­zie­ji­nin­kai įren­gė liau­dies me­no eks­po­zi­ci­ją. Pra­si­dė­jus At­gi­mi­mui, 1989 m. pa­sta­tas grą­žin­tas ka­ta­li­kų bend­ruo­me­nei. 1986 m. Džiu­gi­nė­nuo­se (Tel­šių r.), bu­vu­sio dva­ro man­sar­do­je, lan­ky­to­jams du­ris at­vė­rė ra­šy­to­jos Že­mai­tės eks­po­zi­ci­ja. Šia­me Gors­kių dva­re bū­si­ma ra­šy­to­ja gy­ve­no 1864–1866 m., čia pra­bė­go, anot Že­mai­tės, gra­žiau­si jos gy­ve­ni­mo me­tai, čia su­lieps­no­jo jos mei­lė dva­ro ei­gu­liui Lau­ry­nui Žy­man­tui…

Bū­ti­na pa­ste­bė­ti, kad, ne­pai­sant prie­var­ta die­gia­mos so­vie­ti­nės ideo­lo­gi­jos, „Al­kos“ mu­zie­ji­nin­kų so­vie­tams pa­lauž­ti ne­pa­vy­ko: pri­si­me­na­mas P. Ge­nys, gi­lio­se mu­zie­jaus rin­ki­nių len­ty­no­se sau­go­ti ofi­cia­liai nu­ra­šy­ti ir „su­nai­kin­ti“ eks­po­na­tai, kai ku­rie spe­cia­liai nein­ven­to­rin­ti ar­te­fak­tai, pvz., Rai­nių kan­ki­nių nuo­trau­kų ne­ga­ty­vai, da­ry­ti jiems ka­lint Tel­šių ka­lė­ji­me, o kur dar už­fik­suo­ti tar­pu­ka­rio pri­si­mi­ni­mai, sau­go­mi mu­zie­jaus bib­lio­te­kos ar­chy­ve, gau­si šven­tų­jų skulp­tū­rė­lių ko­lek­ci­ja, įspū­din­gas dva­rų kul­tū­ros pa­li­ki­mas, dėl ku­rio eks­po­na­vi­mo SSKP (b) Tel­šių ra­jo­no pir­mie­ji sek­re­to­riai ne kar­tą kal­ti­no mu­zie­ji­nin­kus, kad jie esą „pro­pa­guo­ja bur­žua­zi­nį gy­ve­ni­mo bū­dą ir per ma­žai dė­me­sio ski­ria so­vie­ti­niam rea­liz­mui“. Tad neat­si­tik­ti­nai, vos tik Mask­vo­je pra­si­dė­jo „glas­nost“ ir „pe­rest­roi­kos“ po­li­ti­ka, mu­zie­jaus Is­to­ri­jos sky­riaus ve­dė­jas V. Vai­va­da kar­tu su „Gu­bo­jos“ klu­bu iš Klai­pė­dos ir kraš­to­ty­ri­nin­ku K. Bru­žu 1987 m. va­sa­rą įkū­rė V. Ma­čer­nio mu­zie­jų Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je, tuo­me­ti­nė­je Var­du­vo­je. O tų pa­čių me­tų va­sa­rą Var­niuo­se (Tel­šių r.) įvy­ko pir­mo­ji Var­nių moks­li­nė kon­fe­ren­ci­ja, skir­ta be­si­do­min­tie­siems Že­mai­ti­jos is­to­ri­ja, ku­rio­je is­to­ri­kai V. Vai­va­da ir dr. A. Ku­la­kaus­kas iš­kė­lė drą­sią idė­ją – įkur­ti Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­ją.

Is­to­ri­kė Ja­ni­na BU­CE­VI­ČĖ, Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“

Tęsinys „Telšių ŽINIOSE“ 2022 07 26, Nr. 58.