Telšiuose veikia labdaros ir paramos fondas „Telšiai su Ukraina“. Jam pastaruoju metu vadovauja Alfredas Vauras. Pats nuolat renkantis ir net kelis kartus vežęs paramą tiesiogiai į Ukrainą.
A. Vauras dabartinę situaciją apibūdina kaip sudėtingą, telšiškiai yra kiek pavargę aukoti, tačiau labdaros ir paramos fondas atlieka ir kitą, ne mažiau svarbią, misiją – padeda čia gyvenantiems ukrainiečiams įsilieti į mūsų krašto gyvenimą. Labdaros ir paramos fondo „Telšiai su Ukraina“ vadovas paragino pakviesti pokalbio fondo savanorę Oleną Shchedrovą. Moteris atvirai pasidalijo tuo, kuo šiandien gyvena būdama toli nuo savo gimtinės.
– Kada atvykote į Telšius? Kaip sekasi čia gyventi? Kokia buvo pradžia ir kaip jaučiatės dabar?
– Į Telšius su šeima – vyru ir dviem dukromis – atvykau 2018 metais, kai gavau darbo pasiū-
lymą. Per tuos metus šis miestas mums tapo labai artimas. Man čia patinka žmonės, gamta, pati miesto atmosfera. Jaučiuosi gerai ir galiu pasakyti, kad Telšiai mums tapo namais.
– Kaip Jūs įsitraukėte į labdaros ir paramos fondo „Telšiai su Ukraina“ veiklą? Kas paskatino tapti savanore?
– Fondas „Telšiai su Ukraina“ įkurtas prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje. Tuo metu su vyru jau gyvenome Telšiuose, pažinojome miestą, žinojome, kur kreiptis ir kur galima gauti reikalingos informacijos. Kai čia pradėjo atvykti ukrainiečiai, kurie buvo priversti palikti savo namus, norėjosi jiems padėti. Žmonės atvykdavo sutrikę, išsigandę, dažnai nežinodavo, nuo ko pradėti naujoje vietoje. Padėdavome susigaudyti mieste, suteikdavome informacijos, padėdavome spręsti kasdienius klausimus – kartais ir visai mažus, bet tuo metu labai svarbius. Taip viskas ir prasidėjo – tiesiog nuo noro padėti žmonėms.
– Kokia pagrindinė Jūsų veikla fonde? Ar yra daugiau savanorių?
– Aš ir mano vyras Romanas Yemchukas esame fondo „Telšiai su Ukraina“ savanoriai. Daugiausia rūpinamės bendravimu su ukrainiečių bendruomene, informacijos perdavimu, padedame organizuoti įvairius renginius, vaikų vasaros stovyklas, šventes ir susitikimus. Stengiamės suburti žmones, kad jie bendrautų, palaikytų vieni kitus ir žinotų, kur kreiptis, jei kyla klausimų ar sunkumų.
Fonde yra ir kitų savanorių. Visi palaikome vieni kitus, o žmonės pagal savo galimybes prisideda prie įvairios veiklos. Man svarbu, kad Telšiuose gyvenantys ukrainiečiai žinotų, jog yra fondas, į kurį galima kreiptis informacijos, pagalbos ar tiesiog pasitarti, kur ieškoti atsakymų.
– Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduriate organizuodami pagalbą?
– Manau, vienas sunkiausių dalykų – kai kreipiesi pagalbos, nes žinai, kad žmonėms jos tikrai reikia, bet ne visada sulauki teigiamo atsakymo. Tada būna nelengva, nes supranti, kad ne viską gali pakeisti ar išspręsti pati. Norisi padėti daugiau, nei kartais leidžia galimybės. Tačiau stengiamės nenuleisti rankų ir ieškoti kitų sprendimų, kitų žmonių ar organizacijų, kurie galėtų prisidėti. Juk net jeigu nepavyksta padaryti visko, vis tiek galime padaryti bent kažką.
– Ar per tuos metus pasikeitė Telšiuose gyvenančių ukrainiečių poreikiai? Kokie jie? Ar pavyksta juos įgyvendinti?
– Taip, poreikiai tikrai pasikeitė. Kai 2022 metais prasidėjo fondo veikla, dauguma atvykusių ukrainiečių buvo ką tik palikę savo namus ir atvykę į visiškai svetimą aplinką. Jiems reikėjo pačios paprasčiausios pagalbos – susitvarkyti kasdienį gyvenimą, gauti reikalingų daiktų, sužinoti, kur kreiptis, kaip čia gyventi.
Dabar, praėjus daugiau nei ketveriems metams, daugelis jau įsikūrė, integravosi į visuomenę, dirba, susirado draugų. Todėl ir poreikiai pasikeitė – dabar daugiau dėmesio reikia socialinei ir psichologinei gerovei, bendravimui, prasmingam laisvalaikiui, vaikų užimtumui ir integracijai.
Džiaugiuosi, kad dalį šių poreikių pavyksta atliepti. Vyksta nemokami lietuvių kalbos kursai, teikiama psichologinė pagalba, organizuojamos vasaros stovyklos ukrainiečių vaikams ir kita bendruomeninė veikla. Žinoma, poreikių visada yra daugiau, nei galime aprėpti, bet stengiamės padaryti tai, ką galime.
– Kaip apibūdintumėte Telšių krašto gyventojų įsitraukimą į pagalbos Ukrainai ir ukrainiečiams iniciatyvas?
– Mano patirtis tikrai labai teigiama. Telšių krašto žmonės yra geranoriški, supratingi ir atviri. Kiekvienas prisideda pagal savo galimybes – vieni skiria lėšų, kiti padeda savo darbu, daiktais, idėjomis ar tiesiog geru žodžiu. Labai vertinu tai, kad žmonės ne tik išklauso, bet ir imasi veiksmų, kai mato, jog pagalbos tikrai reikia. Toks palaikymas leidžia jausti, kad esame ne vieni ir kad ukrainiečių bendruomenė Telšiuose yra svarbi.
– Kas dažniausiai prisideda prie fondo veiklos – pavieniai gyventojai, įmonės, organizacijos, bendruomenės?
– Prie fondo veiklos prisideda labai įvairūs žmonės ir organizacijos, ir esame nuoširdžiai dėkingi kiekvienam iš jų.
Norime padėkoti LIONS klubui, kuris finansiškai prisidėjo prie ukrainiečių vaikų vasaros stovyklų organizavimo praėjusiais ir šiais metais. Ypatingą padėką skiriame Rimantui Šerlinskui už jo didžiulį palaikymą ir pagalbą Ukrainai bei ukrainiečiams – jis padeda ne tik mūsų fondui, bet ir daugeliui žmonių asmeniškai.
Taip pat dėkojame Telšių „Caritui“ ir vadovei Editai Barsienei, kuri visada mus palaiko ir yra pasiruošusi padėti. Nuoširdžiai dėkojame ir Žemaitijos verslo centro direktorei Redai Raginskienei už palaikymą ir prisidėjimą.
Labai vertiname ir pavienių gyventojų gerumą. Pavyzdžiui, moterys mezga kojines Ukrainos kariams – jų numezgama ne viena šimtinė porų! O Žemaitės gimnazijos mokiniai kasmet pina maskuojamuosius tinklus ir gamina žvakes, kurios siunčiamos į Ukrainą.
Visiems, kurie prisideda savo darbu, laiku, lėšomis ar tiesiog geru žodžiu, tariame labai ačiū. Kiekvieno pagalba yra svarbi, ir labai gera žinoti, kad šalia yra tiek daug žmonių, kuriems rūpi Ukraina ir ukrainiečiai.
– Ar yra buvę atvejų, kai žmogaus gerumas Jus ypač nustebino ar sujaudino?
– Taip, tokių atvejų tikrai yra. Labiausiai sujaudina tai, kai žmonės padeda savo iniciatyva, niekieno neprašomi. Prisimenu vyresnio amžiaus žmones, kurie, nors ir sunkiau mato, mezga kojines Ukrainos kariams. Viena moteris savo iniciatyva numezgė ir perdavė net apie 300 porų kojinių, kurias galėjome išsiųsti į frontą.
Man tai labai daug reiškia. Žmogus galėtų tiesiog gyventi savo kasdienį gyvenimą, bet jis skiria savo laiką, jėgas ir širdį tam, kad padėtų visiškai nepažįstamiems žmonėms. Tokie darbai primena, kad gerumui nereikia didelių žodžių. Kartais užtenka paprasto noro padaryti ką nors gero kitam.
– Ar būna akimirkų, kai apima nuovargis, nusivylimas ar bejėgiškumas? Kas padeda nepasiduoti?
– Žinoma, būna. Esu žmogus, kaip ir visi kiti. Kartais pavargsti, kartais nusivili, o kartais atrodo, kad įdedi daug pastangų, bet ne visada sulauki grįžtamojo ryšio ar matai tokį žmonių įsitraukimą, kokio tikėjaisi. Tada kyla klausimas, ar tikrai visa tai reikalinga ir ar mano pastangos ką nors keičia.
Tačiau nepasiduoti padeda optimizmas ir tikėjimas žmonėmis. Padeda ir konkretūs dalykai – vaikų šypsenos po stovyklos, nuoširdus padėkos žodis, žmogus, kuris pats pasiūlo pagalbą, ar žinia, kad kažkam pavyko palengvinti kasdienybę. Tada supranti, kad visa tai nėra veltui. Galbūt negalime padėti visiems ir išspręsti visų problemų, bet galime padaryti ką nors svarbaus bent vienam žmogui. Manau, kad būtent tai ir suteikia jėgų tęsti.
– Ar pasitaiko skeptiškų reakcijų, abejonių dėl paramos Telšiuose gyvenantiems ukrainiečiams?
– Asmeniškai nesu susidūrusi su daug skeptiškų reakcijų. Priešingai, dažniausiai sutinku atvirus, draugiškus ir geranoriškus lietuvius, kurie yra pasiruošę padėti. Kartais pagelbsti konkrečiais darbais, kartais – geru žodžiu ar palaikymu. Žmonės stengiasi padėti pagal savo galimybes, ir aš tai labai vertinu.
– Ar savanorystė pakeitė Jūsų požiūrį į gyvenimą, žmones, kasdienius rūpesčius?
– Negaliu pasakyti, kad savanorystė pakeitė mano požiūrį į gyvenimą ar žmones. Kaip tikėjau, kad žmonės iš prigimties yra geri, šviesūs ir geranoriški, taip tuo tikiu ir dabar. Savanorystė man dar kartą patvirtino, kad aplink yra daug žmonių, kurie nori padėti ir nelieka abejingi kitų sunkumams. O kasdienių rūpesčių, žinoma, tapo daugiau, nes atsirado papildomų atsakomybių ir veiklų. Tačiau man svarbu tai, ką darome, todėl stengiuosi rasti laiko ir jėgų.
– Ką apie Jūsų veiklą mano artimieji? Ar jie taip pat įsitraukia?
– Kaip jau minėjau, su vyru Romanu Yemchuku abu esame fondo „Telšiai su Ukraina“ savanoriai. Vyras aktyviai dalyvauja fondo veikloje, o kartais net daugiau nei aš. Kartu organizuojame renginius, susitikimus, vaikų stovyklas ir kitą veiklą. Iš esmės viską darome kartu – tariamės, dalijamės atsakomybėmis ir padedame vienas kitam. Man labai svarbu, kad šia veikla galime užsiimti kartu.
– Per šiuos metus tikriausiai teko išgirsti daugybę ukrainiečių istorijų. Kuri iš jų labiausiai įstrigo atmintyje?
– Per šiuos metus išgirdau labai daug istorijų. Kiekviena jų yra savita, o daugelis susijusios su tragedijomis, netektimis, išgyventu skausmu ir tuo, ką žmonėms teko palikti Ukrainoje. Todėl man sunku išskirti vieną istoriją kaip svarbiausią ar labiausiai įstrigusią. Taip pat yra labai daug šviesių istorijų apie palaikymą ir gerumą – apie lietuvius ir kitus žmones, kurie padėjo ukrainiečiams įsikurti, rasti būstą, suteikė reikalingą pagalbą ar tiesiog buvo šalia sunkiu metu. Tokių istorijų tiek daug, kad nenorėčiau išskirti tik vienos. Man atrodo, kad svarbiausia yra visa ši žmonių patirtis ir parodytas žmogiškumas.
– Ar palaikote ryšį su artimaisiais ar bendruomenėmis Ukrainoje? Kokių žinių iš jų sulaukiate? Kokios pagalbos jiems reikia? Kokie jų lūkesčiai?
– Taip, palaikau ryšį su savo artimaisiais ir žmonėmis, gyvenančiais Ukrainoje. Žinoma, sekame naujienas, matome, kas vyksta, ir dėl to labai išgyvename. Ukrainai dabar nelengvas laikotarpis, ypač artėjant žiemai. Praėjusi žiema buvo sunki, o šiemet gali būti dar sunkiau.
Pagalbos reikia ir Ukrainos gyventojams, ir kariams fronte. Norintiems prisidėti patarčiau pasirinkti tą pagalbos sritį, kuri jiems artimiausia: padėti kariams, vaikams ar civiliams gyventojams. Yra daug organizacijų ir fondų, kurie renka tikslinę paramą, taip pat pažįstu savanorių, kurių darbu pasitikiu ir žinau, kad pagalba pasiekia tuos, kuriems jos reikia. Šiuo metu renkami ir šilti drabužiai, ir maisto produktai, skirti fronte esantiems žmonėms. Manau, svarbiausia nelikti abejingiems ir, jei turime galimybę, prisidėti prie pagalbos.
– Kaip prie fondo veiklos galėtų prisidėti Telšių krašto gyventojai, kurie iki šiol to nedarė?
– Prisidėti prie fondo veiklos galima įvairiais būdais. Norintys finansiškai paremti fondą gali rasti jo rekvizitus fondo interneto svetainėje ir pervesti paramą. Taip pat deklaruojant pajamas galima skirti fondui iki 0,6 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM).
Žinoma, pagalba nebūtinai turi būti finansinė. Galima prisidėti savo laiku, idėjomis, konkrečiais darbais ar padėti organizuoti įvairią veiklą. Kiekviena pagalba yra svarbi, o prisidėti galima pagal savo galimybes.
– Ar turite minčių, kaip fondo veikla galėtų keistis pasibaigus karui?
– Pirmiausia norisi pasakyti, kad karas dar nesibaigė, ir, deja, nežinome, kada tai įvyks. Manau, kad fondo veikla ateityje tikrai keisis, tačiau nebūtinai labai stipriai. Šiuo metu fondas padeda ukrainiečiams, gyvenantiems Telšiuose ir Telšių rajone, rūpinasi jų integracija, psichologine gerove, lietuvių kalbos mokymusi ir bendruomenine veikla. Jei atvyks naujų žmonių, jiems taip pat reikės pagalbos įsikuriant ir prisitaikant prie gyvenimo Lietuvoje. Net ir pasibaigus karui žmonėms dar kurį laiką reikės palaikymo, todėl manau, kad fondo veikla išliks svarbi, nors jos pobūdis gali keistis.
– Ką pasakytumėte tiems, kurie mano, kad vieno žmogaus pagalba tokio didelio karo akivaizdoje nieko nepakeis?
– Kartais atrodo, kad vienas žmogus negali nieko pakeisti tokio didelio karo akivaizdoje. Tačiau kai kiekvienas padarome nors mažą gerą darbą, o paskui susivienijame, mūsų pastangos tampa daug didesnės ir gali duoti tikrai reikšmingų rezultatų. Nereikėtų nuvertinti net ir nedidelės pagalbos. Galbūt vienam žmogui tai atrodo smulkmena, bet kitam ji gali būti labai svarbi. Juk dideli darbai dažnai prasideda nuo mažų žingsnių ir nuo vieno žmogaus noro padėti.
– Jeigu galėtumėte perduoti vieną žinutę visiems žmonėms, ką pasakytumėte?
– Kad ir kokios situacijos nutiktų gyvenime, kad ir kokius sunkumus tektų patirti, visada išlikime žmonėmis. Būkime žmogiški, jautrūs vieni kitiems, nepraeikime pro šalį, kai kažkam reikia pagalbos. Kartais mums nereikia daug, kad galėtume kitam žmogui padėti ar bent šiek tiek palengvinti jo dieną. Todėl linkėčiau visiems išsaugoti savo žmogiškumą, gerumą ir gebėjimą atjausti kitą.
Loading ...
