Prieš kurį laiką pradėti kunigaikščių Oginskių valdymo laikais pastatytos Rietavo dvaro tvoros fragmentų tvarkymo, restauravimo ir remonto darbai. Matant aplink šį kultūros paveldo objektą besisukinėjančius restauratorius, kilo mintis pasidomėti ne tik pačiu projektu, bet ir statiniu. Susitikę su Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktoriumi Vytu Rutkausku išgirdome tvoros istoriją, kuri, tikimės, bus įdomi ir mūsų skaitytojams.
Rita Stančiukienė
Dvaro tvoros ilgis siekė 4 kilometrus
Matant Plungės ir Oginskių gatvėse esančius tvoros fragmentus, sunku įsivaizduoti, kad dvarvietę kadaise juosė daugiau kaip keturių kilometrų ilgio mūrinė juosta. Šiandien iš jos likę vos keli šimtai metrų, tačiau ir jie pasakoja beveik du šimtmečius siekiančią istoriją – nuo Oginskių laikų iki tarpukariu vykusio Žemaičių plento tiesimo, žmonių iniciatyva sovietmečiu organizuotų talkų ir dabartinių restauravimo darbų.
Kunigaikščių Oginskių rezidencijos statyba Rietave pradėta apie 1833 metus. Pagrindiniai dvaro statybos darbai vyko iki XIX amžiaus vidurio, nors kai kurie pastatai buvo statomi ir gerokai vėliau – net iki 1870-ųjų.
Plečiantis rezidencijai atsirado būtinybė apsaugoti didžiulę dvaro ir parko teritoriją, kuri apėmė maždaug 70–80 hektarų. Tuo tikslu ir buvo pastatyta masyvi akmenų mūro tvora.
Bendras tvoros ilgis, kaip jau minėjome, siekė daugiau kaip 4 kilometrus. Didžioji jos dalis buvo mūrinė, maždaug 3–3,5 metro aukščio, o kai kur, pavyzdžiui, ties Jaujupiu, mūras galėjo siekti apie 5 metrus.
Tuo metu tai buvo milžiniško masto statyba. Akmenis reikėjo surinkti, suskaldyti, suvežti, sukelti ir sumūryti beveik vien rankomis.
Raudonieji vartai – paradinis įvažiavimas
Svarbiausi ir puošniausi buvo Raudonieji vartai. Jie laikyti paradiniu įvažiavimu į dvaro sodybą, nes būtent nuo jų atsiverdavo reprezentacinis rezidencijos vaizdas. Todėl ir tvora šalia jų padaryta gražesnė – papuošta metaliniu ažūru.
Kiti įvažiavimai į dvarvietę, tarp jų ir Baltieji vartai, buvo daugiau kasdienės ar ūkinės paskirties.
Pasakojama, kad siekiant apsisaugoti nuo žmonių, bandančių perlipti mūrą, nuošalesnėse vietose ant tvoros viršaus buvo įtvirtinti aštrūs smaigai ar net stiklo šukės.
Didžiausią smūgį sudavė ne laikas, o žmogaus sprendimai
Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas nuniokojo kraštą. Maždaug 1920–1926 metais nebeliko rūmų ir Rietave. Suvokimo apie paveldo svarbą pritrūko ir tarpukario valdžiai. Todėl tiesiant Žemaičių plentą, kai prireikė didžiulio kiekio akmenų, maždaug 1930–1936 metais išardyta didelė Rietavo dvaro tvoros dalis. Akmenys buvo skaldomi, dalis jų sprogdinama ir naudojama kelio pagrindui, įduboms užpilti bei kitiems darbams.
Taip sunaikintas unikalus statinys ir Rietavo dvaro tvora sugulė į Žemaičių plentą.
Išliko tik tvoros fragmentai – maždaug 400–450 metrų, matomi palei Plungės ir Oginskių gatves bei Raudonųjų vartų prieigose.
XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje tvoros būklė jau buvo labai prasta.
Ir tų fragmentų šiandien gal nebūtų likę, jeigu ne pastangos, dėtos juos saugant. V. Rutkauskas prisiminė, kad pirmieji yrančio istorinio statinio gelbėjimo darbai pradėti maždaug 1973 metais. Entuziastų dėka buvo organizuojamos talkos, kuriose dalyvavo anuometinio Žemės ūkio technikumo studentai, vietos gyventojai.
„Daug plytinių tvoros stulpelių jau buvo sugriuvę, o jų „kepurės“ – nuverstos, kai kurios net sumestos į tvenkinį. Per talkas jų ieškojome, traukėme iš vandens ir grąžinome į vietą“, – prisiminė tuo metu dėstytoju technikume dirbęs V. Rutkauskas.
Muziejaus direktorius pasakojo apie maždaug 1988–1990 metais įvykusį incidentą. Šilumos ir vandentiekio trasas tiesę darbininkai ekskavatoriumi išgriovė mūrinės tvoros dalį vien tam, kad nereikėtų vamzdžių kloti po tvora.
Toks rangovų poelgis sukėlė didelį vietos žmonių pasipiktinimą. Rietave veikęs kultūros fondo klubas „Pilalė“, vietos šviesuomenė ir paveldo gynėjai surengė mitingą. Apie įvykį buvo rašoma spaudoje. Po kilusio skandalo išgriauta tvoros dalis buvo atstatyta.
Remontuotos „skaudžiausios“ vietos
Įsikūrus muziejui, tvoros priežiūra tapo nuoseklesnė. Apie 2000-uosius metus pradėti išlikusių fragmentų gelbėjimo darbai. Pirmiausia suskubta tvarkyti ruožą palei Raudonųjų vartų alėją. Dėl šalia augančių liepų šaknų mūras buvo smarkiai pastumtas – kai kur jo nuokrypis siekė apie 15–20 centimetrų.
Tvora buvo tiesinama keltuvais, pasitelktas net traktorius. Vietos meistrams pavyko mūrą stabilizuoti ir apsaugoti nuo visiško nugriuvimo. Vienas daugiausiai prie šių darbų prisidėjusių meistrų buvo dabar jau a. a. rietaviškis Antanas Šiuparis. Maždaug 2005-aisiais palei Plungės gatvę restauruoti byrėję parapetai, atstatyta Šv. Gertrūdos koplytėlė, stengtasi sustabdyti plytų irimą. Tvarkyta ir Oginskių gatvėje, kur kai kurios sienos dalys nuo tvenkinio pusės jau buvo išvirtusios arba grėsė visiškai nuslinkti.
Atliekant tuos darbus, pasak V. Rutkausko, išryškėjo ir viena senosios tvoros konstrukcijos ypatybė. Jos išorėje sumūryti akmenys sudaro tarsi du kevalus, o vidus kai kur užpildytas žvyru ir smulkesne medžiaga. Pradėjus irti išoriniam mūrui, vidinis užpildas ima slinkti, todėl visa siena pradeda skėstis į šonus.
2015 m., kai buvo minimos Mykolo Kleopo Oginskio 250-osios gimimo metinės, pavyko į jubiliejinę programą įtraukti avarinės būklės tvoros dalies palei Oginskių gatvę restauravimą. Buvo tvarkomas labiausiai pažeistas mūras, esantis iki metalinės tvoros dalies. Tai buvo vienas iš nedaugelio atvejų, kai didesnės apimties darbai vykdyti pagal kultūros paveldo restauravimo projektą.
Iki 2028-ųjų planuojama restauruoti visą išlikusį statinį
Kaip jau minėjome, prie tvoros darbuojasi restauratoriai. Paskambinę į Rietavo savivaldybę sužinojome, kad istorinio objekto tvarkybos darbus atlieka kauniečiai – mažoji bendrija „Dongita“. Šiemet tam tikslui skirta 205 tūkst. eurų. Projektą finansuoja Kultūros paveldo departamentas, savo finansinį prisidėjimą skyrė ir Savivaldybės administracija.
Kadangi tvora yra valstybės saugomas regioninės reikšmės architektūros paveldas, darbai atliekami griežtai laikantis paminklosaugos reikalavimų.
Rietavo dvarvietės tvoros turbūt pirmą kartą po jos pastatymo laukia ne skubus kažkurio griūvančio fragmento gelbėjimas, o visiškas sutvarkymas. Iki 2028 metų liepos mėnesio, kaip numatyta projekte, turėtų būti restauruoti ir metalo, ir mūro segmentai.
Tvora, kuri pasakoja Rietavo istoriją
Šiandien likę keli šimtai metrų mūro gali atrodyti tik kaip nedidelė buvusios dvaro sodybos detalė. Tačiau XIX amžiuje daugiau kaip keturių kilometrų ilgio ir vietomis kelių metrų aukščio akmeninė siena buvo išskirtinis statinys.
Jos istorijoje atsispindi ir Rietavo klestėjimas kunigaikščių laikais, ir tarpukario modernizacija, kai senasis paveldas buvo aukojamas naujiems keliams, ir žmonių pastangos išsaugoti bent tai, kas dar liko.
Jeigu ne nuo XX amžiaus 7–8 dešimtmečių pradėtos talkos, vietos meistrų nuoširdus darbas, muziejininkų ir paveldo saugotojų pastangos, šiandien galbūt tvoros iš viso nebūtų likę.
Todėl dabartinis restauravimas yra ne vien seno mūro ar metalo remontas. Tai – bandymas išsaugoti paskutinius statinio, kadaise juosusio visą Rietavo dvaro pasaulį, liudininkus.
