Už chi­rur­go ka­bi­ne­to durų – ne baimė, o pa­gal­ba: pa­žin­tis su Tel­šių rajono pir­minės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­ro chi­rur­gais

Chi­rur­go ka­bi­ne­to du­rys dau­ge­liui vis dar ke­lia ne­pagrįstą ne­rimą ar net baimę, ver­čian­čią ati­dėlio­ti vi­zitą iki pa­sku­tinės aki­mir­kos. Tel­šių ra­jo­no pir­minės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­re (PSPC) šiuos mi­tus kas­dien griau­na du sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­lai, į Že­mai­ti­jos sos­tinę at­si­nešę vi­siš­kai skir­tingą gy­ve­ni­mo pa­tirtį, bet vie­ni­ja­mi to pa­ties tiks­lo – lai­ku ir ko­ky­biš­kai pa­dėti vie­tos gy­ven­to­jams.

Vie­nas jų – dau­giau nei tris de­šimt­me­čius prie ope­ra­ci­nio sta­lo pra­leidęs ab­do­mi­na­li­nis (pil­vo) chi­rur­gas Mar­ty­nas So­ko­lo­vas, ku­rio pro­fe­sinė­je fi­lo­so­fi­jo­je de­ra šal­tas pro­tas, ra­mybė ir ope­ra­cinė­je būti­na kūry­ba. Ki­tas – ka­riš­kių šei­mo­je užaugęs bend­ra­sis ir ab­do­mi­na­li­nis chi­rur­gas Ro­mual­das Sa­vic­kis, į me­di­ci­nos kas­die­nybę įlie­jan­tis ka­rio dis­cip­liną, verž­lią di­na­miką ir stiprų at­sa­ko­mybės jausmą sa­vam kraš­tui.

Dia­na PU­ZERĖ

Chi­rur­gas Mar­ty­nas So­ko­lo­vas

Dau­giau nei trys de­šimt­me­čiai prie ope­ra­ci­nio sta­lo, tūkstan­čiai priimtų spren­dimų ir kas­die­nis dar­bas, ku­ria­me su­si­pi­na ama­tas, moks­las ir kūry­ba. Jau po­rą metų Tel­šių ra­jo­no PSPC pa­cien­tus kon­sul­tuo­jan­tis ab­do­mi­na­li­nis chi­rur­gas M. So­ko­lo­vas į Že­mai­ti­jos sos­tinę at­si­vežė ne tik did­žiulį ži­nių ba­gažą, su­kauptą Klaipė­do­je ir Kre­tin­go­je, bet ir itin žmo­gišką, ra­mią fi­lo­so­fiją apie chi­rur­go pa­šau­kimą.

Pa­si­rin­kimą lėmė pra­smin­gos veik­los paieš­ka ir taik­lus pa­ta­ri­mas

Pak­laus­tas, kas pa­stūmėjo rink­tis ne­lengvą me­di­ko ke­lią, gy­dy­to­jas ne­sle­pia – tai bu­vo no­ras gy­ve­ni­me da­ry­ti kažką rim­to ir pra­smin­go. O pa­čios chi­rur­gi­jos pa­si­rin­kimą nulėmė po stu­dijų gau­tas vy­res­nio iš­min­tin­go ko­le­gos pa­ta­ri­mas.

„Iš tikrųjų ne­ži­no­jau, ką pa­si­rink­ti – te­ra­pinį ar chi­rur­ginį pro­filį. Tuo­met vie­nas pro­tin­gas žmo­gus pa­sakė: iš te­ra­peu­to chi­rur­gu var­gu ar galė­si tap­ti, jei­gu per­si­gal­vo­si, o iš chi­rur­go te­ra­peu­tu – vi­sa­da. Nors te­ra­peu­tams tai galbūt skam­ba kiek įžeid­žia­mai, tuo­met man šis pa­sa­ky­mas la­bai pa­dėjo ap­si­spręsti“, – su šyp­se­na pri­si­me­na gy­dy­to­jas.

Per dau­giau nei 30 pra­kti­kos metų keitė­si tech­no­lo­gi­jos, po­žiū­riai, gy­dy­mo ma­dos, ta­čiau chi­rur­gi­jos esmė, anot M. So­ko­lo­vo, iš­li­ko ta pa­ti – tai pa­ma­tinė me­di­ci­nos sri­tis, be ku­rios svei­ka­tos ap­sau­ga tie­siog ne­įsi­vaiz­duo­ja­ma, o su jos po­rei­kiu per gy­ve­nimą vie­naip ar ki­taip su­si­du­ria be­veik kiek­vie­nas.

Ope­ra­cinė – vie­ta, kur su­si­tin­ka šal­tas pro­tas ir kūry­ba

Nors iš pir­mo žvilgs­nio chi­rur­gi­ja ga­li at­ro­dy­ti kaip griežtų pro­to­kolų ir tech­ni­kos sri­tis, gy­dy­to­jas M. So­ko­lo­vas pa­brėžia ne­tikėtą jos pusę – kūry­biš­kumą. Kiek­vie­nas pa­cien­tas, kiek­vie­na ope­ra­ci­ja yra uni­ka­li, rei­ka­lau­jan­ti in­di­vi­dua­lių spren­dimų čia ir da­bar.

„Galbūt žmonėms neat­ro­do, kad chi­rur­gai yra kūrėjai ar me­ni­nin­kai, bet tie, ku­rie dir­ba ope­ra­cinė­je, ma­ne su­pras – kiek­vieną kartą dirb­da­mas ku­ri kažką iš nau­jo. Būna si­tua­cijų, kai nu­stem­bi su­si­dūręs su tuo, ko dar ne­si matęs ar skaitęs, bet daž­niau­siai tai tie­siog nuo­la­ti­nis kūry­bos pro­ce­so pa­ju­ti­mas“, – da­li­ja­si chi­rur­gas.

Pa­sak jo, sėkmin­gam dar­bui ope­ra­cinė­je būti­nos dvi pa­ma­tinės cha­rak­te­rio sa­vybės: šal­tas pro­tas ir pro­fe­si­nis už­sis­py­ri­mas. Iš­ki­lus ne­tikė­toms komp­li­ka­ci­joms, chi­rur­gas ne­tu­ri teisės su­trik­ti ar išei­ti ne­baigęs dar­bo – jis pri­va­lo ras­ti išeitį. Be to, būti­na to­bu­la pro­to ir rankų dermė: neuž­ten­ka vien teo­ri­jos ži­nių ar vien mik­lių pirštų – chi­rur­gi­jo­je šie du pra­dai pri­va­lo veik­ti iš­vien.

Kalbė­da­mas apie il­ga­metę pra­ktiką, gy­dy­to­jas pa­brėžia ir pro­fe­sinį at­vi­rumą: kiek­vie­no pra­kti­kuo­jan­čio chi­rur­go ke­ly­je būna ir did­žiu­lių per­ga­lių, kai pa­vyks­ta iš­gelbė­ti sun­kiau­sią li­gonį, ir skaud­žių ne­sėkmių.

„Tie, ku­rie tei­gia, kad vi­sus pa­gy­do ir viską ži­no – tie­siog me­luo­ja“, – at­vi­rai sa­ko me­di­kas.

Ra­mybė Tel­šiuo­se ir pa­gal­ba vie­tos pa­cien­tams

Pa­baigęs kar­je­ros etapą Klaipė­do­je ir pra­dėjęs dirb­ti Kre­tin­gos li­go­ninės sta­cio­na­re, gy­dy­to­jas Mar­ty­nas prie­š dve­jus me­tus pa­pildė ir Tel­šių ra­jo­no PSPC ko­mandą. Kaip pa­ts sa­ko, norė­jo­si ei­ti vis ar­čiau žmo­nių.

Tel­šių ra­jo­no PSPC chi­rur­gas kon­sul­tuo­ja pa­cien­tus dėl įvai­riau­sių chi­rur­gi­nių ligų, pa­de­da nu­sta­ty­ti diag­nozę, sprend­žia ope­ra­cijų po­rei­kio ir poo­pe­ra­cinės prie­žiū­ros klau­si­mus, at­lie­ka ne­di­de­les chi­rur­gi­nes pro­cedū­ras. Ypa­tingą vietą jo dar­be uži­ma su­dėtin­gi kli­ni­ki­niai at­ve­jai – kai žmonės, ap­lankę ne vieną gy­dy­toją ir at­likę ga­lybę ty­rimų, vis dar ne­ran­da at­sa­ky­mo, kas jiems yra ir kaip gy­dy­tis.

Ver­tin­da­mas darbą Tel­šių ra­jo­no PSPC, gy­dy­to­jas ne­gai­li gerų žod­žių ko­lek­ty­vui: „Man svar­biau­sia, kad žmonės ne­jaustų stre­so atei­da­mi į darbą ir nei­šeitų pa­tyrę stresą po dar­bo. Čia ap­lin­ka gra­ži, ra­mi, tar­pu­sa­vio san­ty­kiai drau­giš­ki. Esu matęs ge­ro­kai dau­giau stre­so ke­lian­čių įstaigų, tad ši ra­mi at­mos­fe­ra yra did­žiulė ver­tybė.“

Gy­dy­to­jui puikų įspūdį pa­lie­ka ir pa­tys že­mai­čiai. Nors pa­cientų pro­ble­mos vi­so­je Lie­tu­vo­je pa­na­šios, vie­tos gy­ven­to­jai iš­sis­ki­ria sa­vi­tu­mu: „Vi­si ži­no­me, kuo garsė­ja že­mai­čiai – už­sis­py­ri­mu, ties­mu­kiš­ku­mu ir nuo­šir­du­mu. Tai pa­grin­dinės sa­vybės, ku­rios iš­kart kren­ta į akis.“

Svar­biau­sia ži­nia gy­ven­to­jams – nea­tidė­lio­ti

Baimė pra­ver­ti chi­rur­go ka­bi­ne­to du­ris – daž­nas reiš­ki­nys. Ta­čiau il­ga­metę pa­tirtį tu­rin­tis spe­cia­lis­tas ra­gi­na į šį jausmą pa­žvelg­ti ra­miai ir jo­kiu būdu ne­leis­ti bai­mei nu­lem­ti svei­ka­tos baig­ties.

„Ir pa­ts bi­jau, kai man rei­kia ei­ti pas gy­dy­to­jus, tad pa­cien­tus vi­siš­kai su­pran­tu – baimė yra natū­ra­li. Ta­čiau ša­lia jos žmonės pri­va­lo ži­no­ti vie­na: chi­rur­gi­jo­je lai­kas yra kri­tiš­kai svar­bus. Kuo anks­čiau pa­stebė­si­te, kad kaž­kas ne­ge­rai, ir kuo anks­čiau jus ap­žiūrės spe­cia­lis­tas, tuo ge­riau. Ge­riau de­šimt kartų pa­si­ro­dy­ti be rei­ka­lo, ne­gu vieną kartą pa­vėluo­ti, kai pa­gal­bos tik­rai reikė­jo“, – pa­brėžia chi­rur­gas M. So­ko­lo­vas, ra­gin­da­mas ki­lus ne­ri­mui ar at­si­ra­dus simp­to­mams ne­dve­jo­ti, pa­si­tar­ti su šei­mos gy­dy­to­ju ir drąsiai kreip­tis į spe­cia­lis­tus.

Chi­rur­gas Ro­mual­das Sa­vic­kis

Ka­riš­kių šei­mo­je užaugęs, bet ma­mos va­lia me­di­ci­nos ke­lią pa­si­rinkęs gy­dy­to­jas Ro­mual­das Sa­vic­kis įsi­ti­kinęs – chi­rur­gi­jo­je dis­cip­li­na, grei­ta reak­ci­ja ir gebė­ji­mas pri­siim­ti at­sa­ko­mybę yra le­mia­mi veiks­niai. Be­veik me­tus Tel­šių ra­jo­no PSPC dir­ban­tis bend­ra­sis ir ab­do­mi­na­li­nis chi­rur­gas Že­mai­ti­jos sos­tinės gy­ven­to­jams už­tik­ri­na aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos pa­galbą vie­to­je, ne­leis­da­mas sa­vo kraš­to žmonėms jaus­tis pa­lik­tiems nuo­ša­ly­je.

Ka­riš­kio uni­formą pa­keitė bal­tas cha­la­tas

Gy­dy­to­jo R. Sa­vic­kio ke­lias į me­di­ciną pra­si­dėjo nuo ne­tikė­to po­sūkio šei­mo­je. Aug­da­mas ka­riš­kių ap­lin­ko­je, jis pa­ts tvir­tai pla­na­vo vilkė­ti ka­rio uni­formą, ta­čiau le­miamą žodį tarė ma­ma.

„Norė­jau ei­ti į ka­riuo­menę, bet ma­ma pa­sakė: „Na­mie ne­bus tre­čio ka­rio, ne­no­riu, kad sūnų nuo­lat dis­lo­kuotų į vis naują vietą.“ Taip me­di­ci­na ta­po al­ter­na­ty­va ka­riuo­me­nei“, – pri­si­me­na me­di­kas.

Iš dau­gybės me­di­ci­nos sri­čių pa­si­rink­ti chi­rur­giją pa­ska­ti­no jos di­na­miš­ku­mas ir ap­čiuo­pia­mas re­zul­ta­tas. Čia spren­di­mus ten­ka priim­ti grei­tai, o pa­gal­ba žmo­gui su­tei­kia­ma nea­tidė­lio­jant: „Chi­rur­giją pa­si­rin­kau, nes tai di­na­miš­kas dar­bas. Ga­li pa­dėti žmo­gui čia ir da­bar ir nie­ka­da ne­ži­nai, ką at­neš ki­ta die­na, ko­kių naujų pa­tir­čių su­teiks.“

Siek­da­mas dar iš­sa­mes­nių pro­fe­si­jos ži­nių, gy­dy­to­jas pa­baigė ir ant­rąją – ab­do­mi­na­linės chi­rur­gi­jos – re­zi­dentūrą.

Di­na­miš­kas dar­bas, at­sa­ko­mybė ir vi­dinės chi­rurgų „ka­pinės“

Chi­rur­gi­jos sri­ty­je R. Sa­vic­kis skai­čiuo­ja de­šimt­metį – nuo 2016 metų, kai pra­dėjo re­zi­dentūrą ir budė­ji­mus Re­gio­ninė­je Tel­šių li­go­ninė­je. Nuo 2021-ųjų jis dir­ba vi­siš­kai sa­va­ran­kiš­kai, kaip li­cen­ci­juo­tas spe­cia­lis­tas, kas­dien ant sa­vo pe­čių ne­šan­tis visą at­sa­ko­mybės naštą.

Ka­rio dva­sia ir iš tėvų pe­rim­ta dis­cip­li­na me­di­ko dar­be at­si­spin­di iki šiol, nors pa­ts gy­dy­to­jas pa­brėžia, kad kiek­vie­nas spe­cia­lis­tas tu­ri sa­vitą braižą. Kar­tu jis ne­sle­pia ir tam­sio­sios šios pro­fe­si­jos pusės, su ku­ria anks­čiau ar vėliau su­si­du­ria kiek­vie­nas ope­ruo­jan­tis gy­dy­to­jas: „Vi­sos su­dėtin­gesnės ope­ra­ci­jos lie­ka at­min­ty­je, kaip ir kiek­vie­nas chi­rur­gas sa­vy­je tu­ri sa­vas ka­pi­nes…“

Bėgant me­tams, pa­ties gy­dy­to­jo pro­fe­si­nis po­žiū­ris iš­lie­ka ne­pa­kitęs – vi­sa­da mak­si­ma­liai pa­dėti kiek­vie­nam, ne­prik­lau­so­mai nuo jo so­cia­li­nio sta­tu­so.

„Už vi­sus pa­cien­tus at­sa­ko­mybė tu­ri būti to­kia pat, ne­svar­bu, ar tai be­dar­bis, ar mi­nist­ras“, – pa­brėžia chi­rur­gas.

Tie­sa, il­ga­metė pra­kti­ka iš­mokė ge­riau per­pras­ti žmo­nes – me­di­kas grei­tai pa­ma­to, ku­ris pa­cien­tas nuo­šird­žiai bend­ra­dar­biau­ja siek­da­mas pa­sveik­ti, o ku­ris ban­do nu­slėpti tiesą net ap­klau­sos me­tu.

Spren­di­mas lik­ti su sa­vo kraš­to žmonė­mis

Į Tel­šių ra­jo­no PSPC gy­dy­to­jas at­ėjo ve­da­mas aiš­kaus tiks­lo – pa­dėti vie­tos bend­ruo­me­nei. Baigęs darbą Re­gio­ninė­je Tel­šių li­go­ninė­je, me­di­kas ne­norė­jo pa­lik­ti kraš­tie­čių be aukš­tesnės kom­pe­ten­ci­jos prie­žiū­ros.

Čia R. Sa­vic­kis tei­kia ant­ri­nio ir tre­ti­nio ly­gio chi­rur­go kon­sul­ta­ci­jas, pa­de­da nu­sta­ty­ti li­gas, o esant po­rei­kiui – nu­krei­pia dėl to­les­nio ope­ra­ci­nio gy­dy­mo. Nors cent­re nėra did­žio­sios ope­ra­cinės, vie­to­je at­lie­ka­ma ne­ma­žai am­bu­la­to­ri­nių chi­rur­gi­nių pro­cedūrų: ša­li­na­mos ne­di­delės li­po­mos, ate­ro­mos, at­lie­ka­mos įau­gu­sių nagų re­zek­ci­jos ar ša­li­ni­mas, ša­li­na­mi ap­ga­mai (po der­ma­to­ve­ne­ro­lo­go kon­sul­ta­ci­jos). Gy­dy­to­jui ten­ka teik­ti ir sku­bią pa­galbą ki­lus komp­li­ka­ci­joms po ope­ra­ci­jos, pa­vyzd­žiui, su­si­ūti iš­sis­ky­rusį pil­vo sie­nos pjūvį.
Di­delė da­lis be­si­krei­pian­čiųjų – pa­cien­tai, var­gi­na­mi tul­žies pūslės ak­men­ligės ar įvai­rių pil­vo sie­nos iš­varžų. Taip pat krei­pia­ma­si įta­riant virš­ki­ni­mo sis­te­mos on­ko­lo­gi­nes li­gas, kai rei­ka­lin­gas nuo­dug­nus iš­ty­ri­mas ir tak­ti­ka vie­to­je, pa­de­dan­ti su­tau­py­ti lai­ko ir iš­veng­ti var­gi­nan­čių ke­lio­nių į did­mies­čius.

Dar­bu Tel­šių ra­jo­no PSPC gy­dy­to­jas džiau­gia­si: „Ap­lin­ka gra­ži, jau­ki, ko­le­gos drau­giš­ki. Ki­ti spe­cia­lis­tai mie­lai pataria, tad pasikonsultuojame dėl pa­cientų gy­dy­mo tak­ti­kos, o ad­mi­nist­ra­ci­ja sten­gia­si už­tik­rin­ti kuo ge­res­nes dar­bo sąly­gas.“

Gy­dy­ti sa­vus žmo­nes R. Sa­vic­kiui – ypa­tin­ga at­sa­ko­mybė, su­ke­lian­ti pa­pil­domą vi­dinį jau­dulį. Ta­čiau jį su kau­pu at­per­ka pa­pras­tas žmo­giš­kas ry­šys: „Sma­gu, kai mies­te pra­si­len­kiant buvęs pa­cien­tas pa­si­svei­ki­na, nu­si­šyp­so, link­te­li gal­va ir pa­dėko­ja, kad pa­svei­ko.“

Že­mai­tiš­ka kant­rybė ne­tu­ri tap­ti kliū­ti­mi pa­sveik­ti

Apibū­din­da­mas vie­tos gy­ven­to­jus, R. Sa­vic­kis pa­žy­mi išs­kir­tinį že­mai­tišką cha­rak­terį: „Pa­cien­tai už­sis­pyrę, ma­žiau verkš­le­nan­tys ir kant­riai ka­bi­na­si į pa­svei­kimą, ne­nu­leid­žia rankų.“

Vis dėlto ta pa­ti kant­rybė kar­tais at­si­su­ka prie­š pa­tį žmogų. Gy­dy­to­jas pa­ste­bi, kad Že­mai­ti­jo­je itin daž­nai su­si­du­ria­ma su at­ve­jais, kai per il­gai del­sia­ma kreip­tis į me­di­kus, todėl li­gos pa­ūmėja, at­si­ran­da komp­li­ka­cijų, o gy­dy­mas tam­pa ge­ro­kai sun­kes­nis.

Sa­vo kraš­tie­čiams, ku­rie vis dar bai­mi­na­si pra­ver­ti chi­rur­go ka­bi­ne­to du­ris ar ati­dėlio­ja pro­fi­lak­ti­nes pa­tik­ras, me­di­kas siun­čia aiš­kią ži­nią: „Pro­fi­lak­ti­niai pa­tik­ri­ni­mai už­ker­ta ke­lią pa­vėluo­tai pa­gal­bai ir su­tei­kia ga­li­mybę su­stab­dy­ti ligą pa­čio­je pra­džio­je. Chi­rur­go ne­rei­kia bi­jo­ti – kar­tais pa­kan­ka pa­pras­tos kon­sul­ta­ci­jos, kad pro­ble­ma būtų pa­stebė­ta ir lai­ku išspręs­ta.“

Kon­tak­tai:

Re­gist­ratū­ros tel. (0 444) 51990.

Gy­dy­to­jas R. Sa­vic­kis dir­ba pir­ma­dienį ir tre­čia­dienį nuo 17 iki 19 val.

Gy­dy­to­jas M. So­ko­lo­vas dir­ba pa­sku­tinį mėne­sio penk­ta­dienį nuo 11 iki 16 val.