Vakar Sedoje prasidėjo trečiasis Tarptautinis Šv. Jono Nepomuko bažnyčios muzikos festivalis.
Per trejus metus festivalis tapo svarbia Sedos kultūrinio gyvenimo dalimi ir kasmet sulaukia vis daugiau ištikimų klausytojų.
Atidarymo koncertas kvietė į muzikinę kelionę
Festivalis prasidėjo atidarymo koncertu „Ethos kai pathos“, surengtu Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Koncerto programa buvo įkvėpta senovės graikų filosofinės idėjos apie muzikos poveikį žmogaus sielai ir kvietė klausytojus leistis į muzikinę kelionę po XVIII amžiaus vidurio kūrybą – vėlyvojo Baroko ir ankstyvojo Klasicizmo laikotarpį. Programoje skambėjo Carlo Philippo Emanuelio Bacho bei Johanno Sebastiano Bacho kūriniai, taip pat lietuviškoji jaunosios kartos prancūzų kompozitoriaus Sabri Belaid kūrinio „Fulgurances des eaux“ premjera, o koncerto pabaigoje klausytojų laukė muzikinė staigmena, nukėlusi į dar ankstesnį – XVI–XVII amžių sandūros – laikotarpį.
Atidarymo koncerte pasirodė Prancūzijoje studijuojantis akordeonistas ir festivalio meno vadovas Jonas Vozbutas, akordeonistas Motiejus Dudnikas bei Šiaulių miesto styginių kvintetas, sudarytas iš Šiaulių simfoninio orkestro „Camerata Solaris“ muzikantų.
Dar laukia trys koncertai
Nors festivalis jau prasidėjo, klausytojų dar laukia trys skirtingos koncertinės programos.
Liepos 18 d. Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčioje vyks koncertas-rečitalis „Angelų kuždesiai“, kuriame arfos muziką atliks Giedra Julija Tutkutė.
Liepos 23 d. toje pačioje bažnyčioje numatyta koncerto-edukacijos programa „Mažasis kariljonas?“. Joje pasirodys kariljono atlikėjai Ignas Vydeika ir Witold Maciak iš Lenkijos. Klausytojai turės galimybę ne tik išgirsti retai koncertuose skambantį instrumentą, bet ir daugiau sužinoti apie jo galimybes bei istoriją.
Festivalis baigsis rugpjūčio 10 d. Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Uždarymo koncerte-rečitalyje „Vivi felice!“ pasirodys Prancūzijoje gyvenantis akordeonistas Vincent Lhermet. Taip vasarą truksiantis festivalis klausytojams pasiūlys skirtingų muzikinių patirčių – nuo arfos ir kariljono iki akordeono muzikos.
Festivalis pamažu tampa laukiama tradicija
J. Vozbutas sakė jaučiantis, kad per trejus metus festivalis pamažu tampa tradicija, kurios žmonės laukia. Pasak jo, tai labiausiai pasijuto pasibaigus antrajam festivaliui – tuomet ne vienas klausytojas jau kalbėjo apie laukiamą trečiąjį sezoną. Festivalio tęstinumą labiausiai kuria ištikimi klausytojai. Į koncertus sugrįžta ne tik Sedos gyventojai, bet ir žmonės iš viso Mažeikių rajono, o nemaža jų dalis apsilanko keliuose festivalio renginiuose.
„Jaučiame, kad turime ne vieną ištikimą festivalio gerbėją. Tai labai džiugina ir motyvuoja kurti naujas programas bei tęsti festivalį“, – „Santarvei“ pasakojo festivalio meno vadovas.
Sukaupta patirtis leido jaustis užtikrinčiau
Pasak J. Vozbuto, pirmieji festivalio metai buvo savotiškas išbandymas. Tuomet renginyje vyko tik du koncertai, finansinis palaikymas buvo gerokai mažesnis, o jam pačiam teko mokytis organizuoti festivalį – sudaryti muzikinę programą, bendrauti su atlikėjais ir spręsti įvairius organizacinius klausimus.
Anot pašnekovo, su kiekvienais metais sukaupta patirtis leido jaustis vis užtikrinčiau. Vis dėlto šių metų festivalio programos rengimas taip pat pareikalavo nemažai pastangų, nes pirmą kartą jame dalyvauja svečiai iš užsienio.
„Reikėjo mokytis, kaip bendrauti su atlikėjais iš užsienio ir kaip įgyvendinti planą pakviesti ne Lietuvos muzikantus. Tai buvo gana didelis iššūkis. Tačiau apskritai šiemet jaučiausi daug užtikrinčiau nei pirmaisiais festivalio metais“, – sakė J. Vozbutas.
Studijos Prancūzijoje atvėrė naują požiūrį
Festivalio meno vadovas pasakojo, kad pirmasis festivalis buvo surengtas dar prieš jam išvykstant studijuoti į Prancūziją.
Paskui per dvejus studijų metus Paryžiuje atsirado galimybė iš arti pamatyti, kaip organizuojamas kultūrinis gyvenimas ir kokią svarbią vietą visuomenėje užima kultūra.
„Pastebėjau didelį skirtumą, lyginant su Lietuva. Ne tuo, kad pas mus kultūros stinga, bet tuo, kaip vyksta visi procesai, kaip organizuojami festivaliai ir kuriamos jų programų idėjos“, – pažymėjo Jonas.
Ši patirtis padėjo plačiau pažvelgti į festivalio organizavimą ir paskatino ieškoti savito festivalio veido, o ne aklai vadovautis įprastais sprendimais.
Norisi ieškoti netikėtų sprendimų
Pasak J. Vozbuto, koncertai, pažintys su naujais žmonėmis ir dalyvavimas įvairiuose muzikiniuose projektuose Prancūzijoje praplėtė jo požiūrį į festivalio programos sudarymą.
Kuriant festivalį norisi klausytojams pasiūlyti naujų muzikinių patirčių bei supažindinti su mažiau Lietuvoje girdimais instrumentais. Vienu tokių šių metų akcentų taps koncertas-edukacija „Mažasis kariljonas?“.
„Iš karto pagalvojau, koks tai bus indėlis į Sedos kultūrą po šio koncerto, kaip žmonės reaguos ir ar jiems tai taip pat bus naujovė. Tokie dalykai labai keičia visą festivalio viziją. Prancūzija mane motyvavo elgtis truputį kitaip“, – dalijosi J. Vozbutas.
Noras kurti gimtajame krašte neblėsta
Festivalio meno vadovo teigimu, didžiausia motyvacija kasmet tęsti festivalį yra galimybė vasaromis sugrįžti į Lietuvą ir gimtajame krašte kurti tai, kas jam pačiam svarbu. Nors didžiąją metų dalį jis praleidžia studijuodamas ir koncertuodamas Prancūzijoje, kiekvieną vasarą grįžti į Lietuvą jau tapo savotiška tradicija.
„Jau yra tarsi šventa, kad kiekvieną vasarą grįžtu į Lietuvą po studijų ir visų veiklų užsienyje. Mano gimtoji žemė man yra labai svarbi. Smagu, kad žmonės dar prisimena“, – džiaugiasi pašnekovas.
Gyvenimas užsienyje jam leidžia pasisemti naujų idėjų ir pamatyti kitokį kultūrinį gyvenimą, tačiau tai tik dar labiau sustiprina norą sukauptą patirtį pritaikyti Lietuvoje.
„Atrodo, užsienyje pabūni ir supranti, kad pradeda trūkti Lietuvos. Ten gali pasisemti idėjų, o paskui jas realizuoti savo šalyje. Man atrodo, kad ir kuriant savo ateitį svetur tėvynės ilgesys vis tiek išlieka“, – teigė J. Vozbutas.
Svarbiausia – kad žmonės norėtų sugrįžti
Festivalio idėja gimė iš noro Sedoje sukurti didesnį kultūrinį renginį. Jis prisiminė, kad viena festivalio iniciatorių Genoveita Gricienė, pakvietusi prisidėti prie šios idėjos įgyvendinimo, tuomet sakė, jog Sedai reikia daugiau kultūros.
„Kai išgirdau tuos žodžius, supratau, kad Sedoje iš tiesų trūksta tokio masto muzikinio festivalio. Pats esu kilęs iš Mažeikių ir apie Sedos kultūrinį gyvenimą tuo metu žinojau labai nedaug“, – prisipažino pašnekovas.
Šiandien renginys pritraukia ne tik Sedos gyventojų, bet ir klausytojų iš Mažeikių bei kitų vietovių. Jo nuomone, žmones žavi tai, kad nedideliame miestelyje galima išgirsti aukšto meninio lygio koncertus ir atlikėjus iš užsienio.
„Man būtų labai smagu, jeigu žmogus po festivalio norėtų sugrįžti kitais metais. Dėl to ir rengiame festivalį – svarbiausia jo tęstinumas. Jeigu žmonėms patinka ir jie mato tame prasmę, vadinasi, einame teisingu keliu“, – įsitikinęs J. Vozbutas.
Meno vadovo pareigos – kur kas daugiau nei programos sudarymas
Festivalio meno vadovas pabrėžė, kad per trejus metus ši veikla jį išmokė ne tik geriau planuoti laiką, bet ir prisiimti didelę atsakomybę už visą festivalio eigą.
Nors meno vadovas pirmiausia atsakingas už muzikinę programą, jo darbas neatsiejamas nuo nuolatinio bendradarbiavimo su festivalio organizatoriais ir partneriais. Kiekvienas sprendimas turi būti suderintas, todėl vien sugalvoti koncertų programą ar pakviesti atlikėjus nepakanka.
„Kai gimsta idėja, ji skamba labai gerai. Tačiau tada ateina kitas etapas – kaip ją įgyvendinti. Tada pradedi mokytis, susiduri su sunkumais, abejonėmis, bet galiausiai viskas ateina su darbu“, – sakė J. Vozbutas.
Ypač daug atsakomybės pareikalavo sprendimas šiemet pakviesti atlikėjų iš užsienio. Norint įgyvendinti tokią ambicingą idėją, reikėjo skirti nemažai laiko, pastangų ir apgalvoti daugybę organizacinių detalių.
Karolina GUDAUSKAITĖ
Nuotr. iš Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčios muzikos festivalio archyvo
Loading ...
