1941 m. birželio 24–25 d. žudynės miškelyje greta Rainių (Telšių r.) – vienas tragiškiausių įvykių Lietuvoje sovietinės okupacijos metu. Tą naktį sovietų kareiviai, talkinami vietinių kolaborantų, kraupiai ir negailestingai nužudė 76 (73 nukankino miškelyje prie Rainių, 3 nušovė prie Džiuginėnų) Telšių kalėjimo politinius kalinius, kurių vienintelis „nusikaltimas“ buvo laisvės troškimas ir meilė Tėvynei. Nužudytieji buvo jauni krašto šviesuoliai, gimnazistai, mokytojai, tarnautojai, policininkai, ūkininkai, darbininkai, advokatas. Dauguma Rainių kankinių palaidoti bendrame kape Telšių senosiose kapinėse.
Okupacijos pradžia ir laisvės naikinimas
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė peržengė Lietuvos sieną ir pradėjo šalies okupaciją. Stebint išsigandusiems ir nustebusiems miestiečiams, birželio 17 d. Raudonosios armijos daliniai jau riedėjo Telšių miesto gatvėmis. Nuo pirmosios okupacijos dienos pradėtas nuoseklus Lietuvos valstybingumo pamatų griovimas: nacionalizuoti bankai, įmonės, gamyklos ir žemė, įvesti rusiški rubliai, uždraustos tautinės ir religinės organizacijos, draugijos, judėjimai, uždarytos religinių organizacijų išlaikomos mokyklos, nepriklausoma spauda ir visos politinės partijos, išskyrus komunistų. Taip pat buvo atleidžiami valstybės tarnautojai, ribojama asmens ir religijos laisvė, vykdoma agresyvi ateistinė propaganda. Prasidėjo taikių gyventojų persekiojimai ir areštai: nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 14 d. šalyje buvo suimti 3 434 žmonės. Įprastą gyvenimo ritmą Lietuvoje pakeitė įtampos ir nerimo dienos, greitai tuštėjančios parduotuvės ir smarkiai išaugusios kainos. Okupacinio režimo priešu laikytas kiekvienas nepriklausomoje Lietuvoje politinį ar visuomeninį aktyvumą rodęs pilietis.
Jaunimo pasipriešinimas ir „Saigūno“ idėja
Matydami nepriklausomos Lietuvos ir jos vertybių naikinimą jauni žmonės negalėjo su tuo susitaikyti. Užaugę laisvoje valstybėje, jie dar nebuvo išmokę prisitaikymo prie sovietinės sistemos meno. Pavyzdžiui, po vasaros atostogų į Telšių vyskupo M. Valančiaus gimnaziją grįžę moksleiviai klasėse neberado tautinės ir religinės simbolikos, o ir pati gimnazija jau buvo netekusi savo istorinio vardo. Mokiniai buvo verčiami giedoti „Internacionalą“ (tuometinį SSRS himną), šlovinti komunistų partiją ir okupacinį režimą. Giedoti viešai atsisakė ateitininkas, skautas ir šaulys Hermenehildas Žvirzdinas. Paklaustas, kodėl to nedaro, jis drąsiai pareiškė, kad dar toks negimė, kuris jį priverstų. H. Žvirzdinas pradėjo agituoti mokinius prieš bolševikų rengiamus mitingus, telkti draugus tautinei veiklai, kalbėjo tvirtai ir ryžtingai, nebijodamas viešai reikšti savo antipatijos bolševikams. Pamažu tarp jaunimo gimė mintis atsišaukimais kelti tautinį sąmoningumą ir skatinti pasipriešinimo režimui nuotaikas. Juo labiau kad sklandė gandai apie galimai netrukus kilsiantį karą tarp Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos, kurio metu lietuviai tikėjosi vėl atkurti nepriklausomą valstybę. Zenonas Tarvainis ir pas jį kambarį nuomojęsis H. Žvirzdinas sutarė, kad reikia ne tik patiems išlaikyti lietuviškumo dvasią, bet ir padėti kitiems, skleidžiant antisovietinio turinio atsišaukimus. Šiam tikslui Z. Tarvainis įsigijo šapirografą.
Pasikeitusia situacija Lietuvoje ir Telšių vidurinėje amatų mokykloje nepatenkinti moksleiviai Antanas Čiužas, Kazys Puškorius, Kazys Baltrimaitis, Adolfas Kasperaitis, Adomas Rakas ir kiti rugsėjo pradžioje slapta susitiko Žaliajame kalnelyje šalia muziejaus. Jie nutarė suorganizuoti slaptą ratelį ir priešintis mokykloje vykdomai sovietizacijai ir ateizmo propagandai. Vaikinai iš gimnazijos ir amatų mokyklos vieni kitus pažinojo, nes buvo skautų ir šaulių organizacijų nariai. Jie buvo davę priesaiką būti ištikimi Dievui ir Tėvynei, kurią buvo pasiryžę įvykdyti net gyvybės kaina. 1940 m. rugsėjo mėnesį amatų mokyklos aktų salėje buvo nuimtas Stalino portretas, o jo vietoje pakabintas Lietuvos herbas Vytis su parašu „Saigūnas“. Ką reiškė šitoks pavadinimas – sunku pasakyti, nes tardytojams jis arba nerūpėjo, arba jie nenorėjo jo aprašyti tardymo protokoluose. Galbūt dėl šio žodžio reikšmės: „saitais įsipareigojęs ginti / saugoti“, jaunuoliams jis buvo kovos už Lietuvos laisvę šūkis. Pasirašyti šiuo vardu reiškė duoti slaptą priesaiką – likti susisaisčius ryšiais su Tėvyne ir ginti ją nuo okupantų. Simboliška: jie liko visada susisaistę su Tėvyne. Saigūnas – ir legendinis Žemaičių kunigaikštis, šį slapyvardį vėliau naudojo ir Lietuvos partizanai.
Jėgų sujungimas ir lemtinga klaida
Dar viena pasipriešinimo bolševikinei propagandai grupelė formavosi Telšių apskrities viršininko administracijoje. Joje sąskaitininku dirbantis Henrikas Glazauskas, raštininkas Liudas Malakauskas, Telšių hipotekos vedėjas Pranas Gužauskas ir Vytoldas Lileikis (Telšių apskrities ligoninės sąskaitininkas) nutarė išspausdinti ir apskrityje išplatinti antisovietinius atsišaukimus. Negana to, H. Glazauskas, pasinaudojęs sovietų valdžios įsakymu gyventojams atiduoti ginklus, iš apskrities viršininko kabineto pavogė tris „Browning“ modelio pistoletus (vieną jų vėliau perdavė Z. Tarvainiui), taip pat amonito ir kapulių (Bikfordo) virvių, skirtų kelio darbams. Šios medžiagos buvo reikalingos sprogmenų gamybai, o tai vėliau leido enkavedistams apkaltinti jaunuolius dar ir ketinimu organizuoti teroro aktus, nors iš tiesų jie neturėjo supratimo, kaip tuos sprogmenis pagaminti. Tai patvirtina ir H. Žvirzdino liudijimas: jam buvo pavesta išsiaiškinti sprogstamųjų medžiagų gamybos principus, tačiau jis bibliotekoje reikiamos knygos nerado, o chemijos mokytojo paklausti pabijojo.
Rugsėjo mėnesį į slaptas grupeles susibūrę jaunuoliai spalio pradžioje sujungė jėgas. Kas buvo tikrasis jų vadovas, nustatyti sunku – tardymo protokoluose jais įvardijami Z. Tarvainis ir H. Glazauskas. Grupės nariai spalio viduryje Telšių apskrityje išplatino atsišaukimus, kuriuos rašomąja mašinėle spalio 14 d. vakare Telšių apskrities viršininko administracijoje išspausdino H. Glazauskas ir L. Malakauskas, o šapirografu padaugino Z. Tarvainis. Atsišaukimas buvo pasirašytas Saigūno slapyvardžiu: „Lietuvi! Atmerk akis. Stok ir pagalvok, kur tave veda dabartinis kelias. Jei tavyje yra nors truputis Tėvynės meilės, tai nebedaryk to, kas jai skaudu. Dėl jos laisvės tūkstančių brolių nurimo krūtinės: tai ar taip lengvai jos gali išsižadėti. Socialinės reformos buvo būtinos. Kiekvienas lietuvis norime, kad visi broliai būtų sotūs ir laimingi, bet tik savojoje Tėvynėje. Susiprask! Ar ilgai Tu pakęsi, Tėvyne, priešo koją ties savo širdimi? Ar ilgai Tavo žemėj šventoj plevėsuos svetima vėliava!“
Spalio pabaigoje grupė surengė susirinkimą mokytojo Andriaus Čiurinsko namuose. Mokytojas bandė „atvėsinti“ karštas jaunuolių galvas, ragino neskubėti plėsti veiklos ir būti atsargesniems. Kaip į šią grupę įsitraukė pats A. Čiurinskas, tiksliai nežinoma – tikėtina, kad, žinodami jo patriotines nuostatas, jį pakvietė jo paties amatų mokyklos mokiniai. Lapkričio 1-ąją Telšių kapinėse jie Lietuvos savanorių kapus papuošė lietuviškomis trispalvėmis. Taip pat buvo planuota į orą iškelti aitvarus su Lietuvos vėliava, tačiau to padaryti nespėta. Grupė buvo gana didelė, o noras plėsti organizaciją ir įtraukti naujų narių, nepaisant griežtos konspiracijos, tapo lemtinga klaida. Jaunuoliai nespėjo išvystyti platesnės pogrindinės veiklos, kai sovietinis saugumas juos suėmė. Jie neįsivaizdavo, kad NKGB informatorių tinklas visuomenėje jau buvo itin giliai įsišaknijęs, kad jie sekami. Organizacija buvo išaiškinta dėl H. Glazausko neatsargumo. 1940 m. spalio 30 d. H. Glazauskas, bare gurkšnodamas alų su Lietuvos kariuomenės karininku Jatuliu, pasigyrė esąs pogrindinės organizacijos narys ir atskleidė, kad jie išspausdino ir išplatino antisovietinius lapelius. Ten buvęs lankytojas, pavarde Žentalis, nugirdo šį pokalbį ir informavo NKGB pareigūnus.
Byla Nr. 1258
Lapkričio 6 d. H. Glazauskas buvo suimtas. Žiauriai tardomas jis palūžo: prisipažino pavogęs tris pistoletus, patvirtino priklausąs pogrindinei organizacijai ir nurodė, kad spalio mėnesį apskrities valdyboje kartu su raštininku L. Malakausku parašė atsišaukimą, pasirašydami Saigūno slapyvardžiu. Šį tekstą jiedu perdavė Z. Tarvainiui padauginti. H. Glazauskas prisipažino, kad su V. Lileikiu planavęs kurti „kontrrevoliucinę“ grupę, o su P. Gužausku kalbėjosi apie ginklų surinkimą iš gyventojų grupės tolesnei veiklai, bet tvirtino, kad jis tokiai veiklai esą nepritaręs, o suimtas P. Gužauskas visa tai neigė. Prasidėjo areštai. Lapkričio 7 d. suimtas P. Gužauskas prisipažino, kad Z. Tarvainis jo prašė sušaukti narių susirinkimą savo namuose, tačiau jis nesutiko, todėl susitikimas įvyko pas mokytoją A. Čiurinską (Durbino g. 10). Tą pačią lapkričio 7 d. buvo suimti V. Lileikis ir H. Žvirgzdinas, K. Puškorius, A. Čiurinskas, lapkričio 10 d. – L. Malakauskas. Z. Tarvainiui suėmimo pavyko išvengti, nes tuo metu jis buvo išvykęs į Šiaulius. Jam grįžus į Telšius, geležinkelio stotyje budėjęs milicininkas jo neatpažino. Sužinojęs apie bičiulio H. Žvirzdino areštą ir namuose atliktą kratą, Z. Tarvainis pradžioje slapstėsi, o paskui nutarė trauktis į Vokietiją, tikėdamasis slapta pereiti SSRS ir Vokietijos sieną. Į Vokietiją pasitraukti ketino ir apie bičiulio K. Puškoriaus areštą sužinoję A. Čiužas ir A. Rakas, tačiau abu jie buvo sulaikyti pasienio zonoje NKVD 105-ojo pasieniečių būrio: A. Rakas – lapkričio 23 d., A. Čiužas – lapkričio 27 d. Kretingoje, o Z. Tarvainis buvo sulaikytas lapkričio 30 d. netoli Vėžaičių, Gerduvėnų kaime, išeinant iš parduotuvės. Gruodžio viduryje jie iš Kretingos areštinės buvo pervežti į Telšių kalėjimą Nr. 11, o jų bylos prijungtos prie baudžiamosios bylos Nr. 1258.
Saugumo tardytojai jaunuolius kaltino veikimu organizuotoje grupėje, siekiu nuversti sovietų valdžią Lietuvoje, ketinimu vykdyti terorą ir diversijas, bandymu užmegzti ryšius su į Vokietiją pasitraukusiu generolu Povilu Plechavičiumi ir kontrrevoliucinių lapelių platinimu, siekiant kurstyti gyventojų nepasitenkinimą sovietų valdžia.
Nebaigta byla ir tragiška baigtis
Baudžiamoji byla Nr. 1258 nebuvo baigta – Telšių enkavėdistai vis prašė vyresnybės Vilniuje leisti ją tęsti ir pratęsti suimtųjų arešto terminą. Ką jaunuoliai iškentė tardymų metu, sunku apsakyti, nes bylose kankinimai, kuriuos tada oficialiai taikė NKGB, nebuvo fiksuojami. Išaiškėjus Rainių tragedijai, 1942 m. vasario 11 d. SSRS NKVD 1-ojo spec. skyriaus pareigūnai kreipėsi į 4-ąjį NKVD skyrių su prašymu nurodyti, kur yra bylos Nr. 1258 kaliniai. Išlikusioje SSRS NKVD 1942 m. vasario 13 d. pažymoje Nr. 353 nurodoma, kad jie (kaip ir kiti Rainiuose žiauriai nukankinti Telšių kalėjime kalėję politiniai kaliniai) 1941 m. birželio 25 d. NKVD 8-osios armijos ir Telšių apskrities specialiosios komisijos, remiantis Rusijos SFR BK 58 straipsniu, buvo nuteisti, mirties bausmė jiems įvykdyta tų pačių metų birželio 25 d.
Šių jaunų vyrų gyvybės buvo žiauriai nutrauktos Rainių miškelio tragedijos naktį. Jie nespėjo pamatyti laisvos Lietuvos, už kurią kovojo ir kuriai liko ištikimi iki paskutinio savo atodūsio. Baudžiamoji byla Nr. 1258 – tai ne šiaip sausi archyviniai puslapiai ar tardymo protokolai. Tai sukrečiantis liudijimas apie pirmosios sovietinės okupacijos metais užaugusią nepalaužiamą kartą, kuri pasirinko priešintis net ir nujausdama tragišką baigtį. Rainių miškelio kankinių kraujas tapo pamatu, ant kurio vėliau dešimtmečius laikėsi Lietuvos partizaninis karas, disidentinis judėjimas ir dvasinė tautos rezistencija. Šių jaunuolių pasirinktas Saigūno vardas išliko istorijoje kaip ištikimybės Tėvynei simbolis, primenantis mums apie laisvės kainą ir pareigą saugoti jų atminimą.
Žemaičių muziejaus „Alka“ istorikė Janina BUCEVIČĖ
Loading ...
