Šešiolikmečio telšiškio Simono Rekašiaus kasdienybė mažai kuo primena įprastą paauglio gyvenimą. Pamokos, namų darbai, ilgos kelionės į treniruotes, grįžimas vėlai vakare namo galvoje vis dar besisukant žaidimui. Tačiau už šio tempo slypi kur kas daugiau – tai ne tik sportas, bet ir visą šeimą suvienijusi istorija, kuriai ledo ritulys tapo gyvenimo būdu.
Diana PUZERĖ
Simono kelias ant ledo prasidėjo dar vaikystėje. Būdamas šešerių, vieną žiemą iš tėčio gavo pirmąsias pačiūžas. Pirmieji bandymai vyko ant užšalusio ledo prie stadiono, o netrukus – ir ant Masčio ežero, kur tėtis Arūnas, pats mokėjęs puikiai čiuožti, sūnus mokė pirmųjų žingsnių.
„Tėtis net su rogutėmis mus tampydavo, natūralu, kad norėjome čiuožti kaip jis“, – prisiminė Simonas.
Ledo ritulys Rekašių namuose – ne atsitiktinumas. Tėtis jaunystėje žaidė ledo ritulį, vėliau buvo įtrauktas į Šiaulių „HC One Team“ komandą, tačiau dėl traumų sportinę karjerą teko nutraukti. Vis dėlto meilė šiam sportui niekur nedingo – ji buvo perduota dviem sūnums.
Pirmą kartą iš arti ledo ritulį Simonas pamatė Šiauliuose. Vaizdas sužavėjo – netrukus jis pats pradėjo lankyti treniruotes. Vienerius metus žaidęs Šiauliuose „Šaulio“ komandoje, vėliau persikėlė į Klaipėdą, kur treniruojasi ir yra komandos „HC Klaipėda“ žaidėjas jau devynerius metus.
Tuo pačiu keliu žengė ir vyresnysis brolis Darijus. Abu nuo mažens treniravosi drauge, kartu keitė komandas, o šiandien žaidžia net toje pačioje lygoje. Ledo ritulys tapo tikru šeimos sportu.
Vis dėlto kelias ne visada buvo lengvas. Simonas atviravo, kad buvo momentų, kai norėjosi viską mesti. Tokiais atvejais didžiausia atrama tapdavo mama.
„Sunkiausiomis akimirkomis ji neleisdavo pasiduoti“, – sakė jaunuolis.
Šiandien jo rutina griežta: keturios treniruotės per savaitę, savaitgaliais – varžybos. Viena treniruotė trunka apie pusantros valandos, tačiau prie to dar prisideda ilgos kelionės iš Telšių į Klaipėdą. Kartais namo grįžtama jau po vidurnakčio.
Šeima neslėpė – tai reikalauja ne tik laiko, bet ir didelių finansinių išteklių. Vien degalų išlaidos nuolatinėms kelionėms yra nemenka našta, o ir sporto inventorius kainuoja brangiai – pavyzdžiui, ledo ritulio lazda gali atsieiti apie 200 eurų.
„Mama – logistika, tėtis – finansai“, – su šypsena šeimos vaidmenis apibūdino Simonas.
Tačiau ši istorija turi ir netikėtą posūkį. Ilgai sūnus palaikiusi iš tribūnų, mama Vilija vieną dieną nusprendė pati išbandyti ledo ritulį.
„Visada atrodė, kad viską suprantu, bet kai pati užlipau ant ledo – supratau, kad lengviau žiūrėti, nei žaisti“, – juokėsi ji.
Prie moterų komandos Vilija prisijungė prieš penkerius metus. Nors pradžia buvo nelengva, šiandien moteris jau žaidžia profesionalioje komandoje ir dalyvauja varžybose.
„Pirmą kartą paėmusi lazdą galvojau – gerai, kad bent atsiremti galiu, o treneris šaukė, kad lazda ne trečia koja“, – prisiminė ji.
Įdomu tai, kad šeima ilgą laiką žaidė su tuo pačiu numeriu – 79. Tiesa, dabar, kai abu broliai žaidžia vienoje komandoje, vyresniajam teko jį pakeisti į 89.
Ledo ritulys Rekašių šeimai tapo ne tik sportu, bet ir bendru projektu. Laisvadieniai dažnai praleidžiami ant ledo, kartu treniruojantis ar žaidžiant vieniems prieš kitus.
„Tai mus labai suartino“, – sakė Vilija.
Nepaisant įtemptos kasdienybės, Simonas sugeba derinti sportą ir mokslus. Jis jau priprato prie tokio ritmo, o kartais po ilgos dienos tiesiog užmiega automobilyje pakeliui namo.
Šiandien Simonas žaidžia net trijose komandose skirtingose amžiaus grupėse. Jaunuolis taip pat buvo atrinktas į Lietuvos U16 rinktinę.
Mama neslepia pasididžiavimo sūnumis – didžiausias džiaugsmas jai, kad vaikinai visada turi prasmingą veiklą.
„Man svarbiausia, kad jie užsiėmę, turi tikslą. O kai matau juos ledo ritulio lygoje tarp lyderių – širdis džiaugiasi“, – kalbėjo Vilija.
Ji didžiuojasi, kad abu sūnūs yra tarp geriausiųjų Lietuvoje – pateko į stipriausių šalies žaidėjų dešimtuką.
Didžiausia Simono svajonė – žaisti Amerikos ledo ritulio lygoje.
Tačiau jis turi ir dar vieną, žemiškesnę, svajonę – kad Telšiuose atsirastų ledo arena.
„Tada nereikėtų kasdien važinėti į kitą miestą“, – sakė jis.
Mama tam visiškai pritaria. Pasak jos, norinčiųjų išbandyti šį sportą tikrai netrūktų, tačiau ne visi turi galimybę skirti tiek laiko ir resursų kelionėms.
„Visi kalba, kad reikia judėti, bet norisi turėti galimybių tai daryti savo mieste“, – svarstė Vilija.
Rekašių šeimos istorija – tai pasakojimas apie atkaklumą, meilę sportui ir vienas kitam. Apie vakarus, pasibaigiančius po vidurnakčio, apie nuovargį, kuris atsiperka pergalėmis, ir apie ledą, kuris tapo tvirtu pagrindu visai šeimai.

