Iš­kil­mės Lau­ko So­do­je

Ba­lan­džio 19-ąją Lau­ko So­dos Šv. Joa­ki­mo baž­ny­čio­je vy­ko di­džiu­lės iš­kil­mės. Pa­ra­pi­jos kle­bo­no Vai­do Bui­vy­do ini­cia­ty­va ir su ge­ra­da­rių pa­ra­ma baž­ny­čio­je bu­vo įreng­tas nau­jas, li­tur­gi­nius rei­ka­la­vi­mus ati­tin­kan­tis, al­to­rius.

Tel­šių vys­ku­pas Al­gir­das Ju­re­vi­čius, ly­di­mas kanc­le­rio ka­nau­nin­ko Ha­rol­do Šnei­de­rai­čio ir ku­ni­go Sau­liaus Stumb­ros, at­vy­ko de­di­kuo­ti Vieš­pa­ties gar­bei nau­jo­jo al­to­riaus. Pa­mal­dų pra­džio­je ga­ny­to­jas pri­mi­nė svar­biau­sią vys­ku­pi­jos su­kak­tį – šimt­me­tį. Ša­lia to bu­vo pri­si­min­tos ir ki­tos su Lau­ko So­da su­si­ju­sios su­kak­tys: 100 me­tų nuo kle­bo­no An­ta­no Vai­čiaus gi­mi­mo, 30 me­tų nuo ku­ni­go Pet­ro Venc­kaus mir­ties, 125 me­tai nuo ku­ni­go Juo­za­po Ga­siū­no gi­mi­mo ir 90 me­tų nuo jo ku­ni­gys­tės šven­ti­mų.

Iš­kil­mė­se da­ly­va­vo Tel­šių de­ka­nas pre­la­tas Juo­zas Šiu­rys ir Ma­žei­kių Šv. Pran­ciš­kaus Asy­žie­čio pa­ra­pi­jos kle­bo­nas ku­ni­gas Ra­mū­nas Nor­kus, pa­rū­pi­nęs į nau­ją­jį al­to­rių Šv. Kū­di­kė­lio Jė­zaus Te­re­sė­lės ir jos tė­vų re­lik­vi­jas.

Ho­mi­li­jo­je ga­ny­to­jas kal­bė­jo: ko­kia svar­biau­sia pa­sa­ko­ji­mo apie Emau­so mo­ki­nius ži­nia? – Ogi tai, kad jie at­pa­ži­no Vieš­pa­tį Jė­zų tuo­met, kai jis lau­žė duo­ną. Anks­ty­vie­ji krikš­čio­nys šv. Mi­šias va­di­no duo­nos lau­žy­mu, nes tai vyk­da­vo ant sta­lo, ku­rį mes šian­dien va­di­na­me al­to­riu­mi. Al­to­rius sim­bo­li­zuo­ja au­ku­rą, ant ku­rio bu­vo au­ko­ja­mos au­kos Die­vui; į al­to­rių de­da­mos šven­tų­jų ir kan­ki­nių re­lik­vi­jos, nes šven­tie­ji sa­vo gy­ve­ni­mą paau­ko­jo kaip au­ką ant al­to­riaus Die­vui.

Al­to­rius sta­to­mas baž­ny­čios vi­du­ry­je tam, kad vi­si ma­ty­tų, jog tai nė­ra koks nors bal­das, bet šven­ta vie­ta, ant ku­rios vyks­ta Kris­taus au­kos su­da­bar­ti­ni­mas ne­kru­vi­nu bū­du. Bū­tent iš šios au­kos, nuo al­to­riaus vi­si ti­kin­tie­ji se­mia­si stip­ry­bės, at­pa­žįs­ta Vieš­pa­tį Jė­zų ir bū­na jo su­stip­rin­ti.

Mal­do­je prie al­to­riaus pri­si­me­na­me tris dva­si­nin­kus, ku­rie sė­mė­si stip­ry­bės iš Kris­taus al­to­riaus au­kos:

1) Ku­ni­gas Juo­za­pas Ga­siū­nas (1901–1989) iš­gar­sė­jo tuo, kad per ka­rą gel­bė­jo žy­dus, nors už tai grė­sė mir­ties baus­mė. Tuo­met jis bu­vo Var­nių kle­bo­nas, o jam pa­dė­jo jo šei­mi­nin­kė vie­nuo­lė Ele­na Ra­kel, ki­lu­si iš Bal­ta­ru­si­jos. Nuo 1965 m. iki sa­vo mir­ties 1989 m. jis kle­bo­na­vo Lau­ko So­do­je. 1986 me­tais, kai kle­bo­nas J. Ga­siū­nas šven­tė sa­vo ku­ni­gys­tės pen­kias­de­šimt­me­tį, čia, į Lau­ko So­dą, at­vy­ko ir jo iš­gel­bė­ti žy­dai. Kas jį ska­ti­no taip ri­zi­kuo­ti sa­vo gy­vy­be? – Ar­ti­mo mei­lė ir Kris­taus al­to­riaus au­ka. Po mir­ties jis bu­vo ap­do­va­no­tas 1997 m. Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi ir pri­pa­žin­tas Pa­sau­lio Tau­tų Tei­suo­liu.

2) Ku­ni­gas Pet­ras Venc­kus (1908–1996) tar­na­vo įvai­rio­se pa­ra­pi­jo­se, ta­čiau dėl mei­lės Tė­vy­nei ir pa­gal­bos žmo­nėms nuo 1949 iki 1956 me­tų bu­vo įka­lin­tas so­vie­ti­nia­me la­ge­ry­je Si­bi­re ne­to­li Kam­čiat­kos. Grį­žęs at­ga­vo svei­ka­tą ir ku­ni­ga­vo įvai­rio­se pa­ra­pi­jo­se, ta­čiau sa­vo gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­dį pra­lei­do čia, Lau­ko So­do­je, pra­ku­ni­ga­vęs 62 me­tus. Per jo lai­do­tu­ves bu­vo pa­sa­ky­ta, kad žmo­nės jį pa­ži­no kaip neiš­sen­ka­mos gied­ros dva­sios ku­ni­gą, ku­ris sun­kio­mis gy­ve­ni­mo va­lan­do­mis ne tik ne­pa­lū­žo, bet ir pa­lai­kė sa­vy­je bei ap­lin­ko­je pa­si­ti­kė­ji­mą Die­vu ir ge­res­nio gy­ve­ni­mo vil­tį.

3) Vys­ku­pas An­ta­nas Vai­čius (1926–2008) Lau­ko So­do­je kle­bo­na­vo 1962–1965 me­tais. Su nuo­ty­kiais jis ši­fe­riu už­den­gė baž­ny­čios sto­gą. Ši­fe­rio ga­lė­jo nu­si­pirk­ti tik tie, ku­rie pri­duos bul­ves. Kle­bo­nas pa­pra­šė žmo­nių au­ko­ti… bul­vė­mis. Jas pri­da­vu­si pa­ra­pi­ja įsi­gi­jo ši­fe­rio, bet ra­jo­no val­džia už­drau­dė deng­ti baž­ny­čią, o ši­fe­rį lie­pė ati­duo­ti mo­kyk­lai. Tuo­met kle­bo­nas su­gal­vo­jo to­kią iš­dai­gą: sek­ma­die­nį, kai ra­jo­no val­džia ne­dir­ba, prie baž­ny­čios at­vy­ko bri­ga­da dar­bi­nin­kų ir per die­ną už­den­gė sto­gą, o kle­bo­nas ap­si­me­tė nie­ko apie tai ne­ži­no­jęs…

Po ho­mi­li­jos bu­vo gie­da­ma Vi­sų Šven­tų­jų li­ta­ni­ja, o vys­ku­pas, nu­siė­męs ar­no­tą ir ap­si­juo­sęs pri­juos­te, šven­tuo­ju alie­ju­mi (chriz­ma) įtry­nė al­to­riaus men­są, prieš tai iš­lie­jęs alie­jų pen­kio­se al­to­riaus vie­to­se. Tai sim­bo­li­zuo­ja pen­kias Kris­taus žaiz­das. Po to al­to­rius bu­vo smil­ko­mas, už­deng­tas bal­ta dro­bu­le ir pa­puoš­tas žva­kė­mis bei gė­lė­mis.

Po šv. Mi­šių ga­ny­to­jas ap­do­va­no­jo Lau­ko So­dos, Ža­rė­nų ir Ryš­kė­nų ti­kin­čių­jų bend­ruo­me­nių at­sto­vus šv. Jus­ti­no, Tel­šių vys­ku­pi­jos pa­tro­no, me­da­liu. Ge­ra­da­riams kle­bo­nas Vai­das Bui­vy­das įtei­kė po­pie­žiaus Leo­no XIV pa­lai­mi­ni­mus, skir­tus Tel­šių vys­ku­pi­jos šimt­me­čio pro­ga.

Išė­ję iš baž­ny­čios ti­kin­tie­ji stab­te­lė­jo mal­dai prie bu­vu­sių dva­si­nių ga­ny­to­jų ka­pų, o po to bend­rys­tę tę­sė bend­ruo­me­nės sa­lė­je.

Tel­šių vys­ku­pi­jos ku­ri­jos inf.