Į Re­gio­ni­nę Tel­šių li­go­ni­nę su­grį­žo ne tik gy­dy­to­jas – su­grį­žo tel­šiš­kis

Ab­do­mi­na­li­nės chi­rur­gi­jos gy­dy­to­jas dr. doc. Vi­ta­li­jus Eis­mon­tas nuo pat sa­vo pro­fe­si­nio ke­lio pra­džios dir­ba Klai­pė­do­je, kur kas­met at­lie­ka apie 500–600 ope­ra­ci­jų – nuo ru­ti­ni­nių iki itin su­dė­tin­gų, gy­vy­bes gelbs­tin­čių in­ter­ven­ci­jų. Ta­čiau šian­dien jo pa­si­rin­ki­mas pa­pras­tas, nors ir bran­din­tas il­ga­me­tės pa­tir­ties: su­kaup­tas ži­nias jis nu­spren­dė par­vež­ti ir į gim­tą­jį kraš­tą, ten, kur au­go ir bai­gė vi­du­ri­nę mo­kyk­lą – į Tel­šius, kur pro­fe­si­nį ke­lią tę­sia pri­si­jun­gęs prie Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės ko­man­dos.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Spor­tas ar me­di­ci­na?

Nors jau­nys­tė­je V. Eis­mon­tas rim­tai svars­tė apie spor­ti­nin­ko ke­lią – lan­kė fut­bo­lo ir krep­ši­nio tre­ni­ruo­tes ir se­kė­si ne­blo­gai, ga­liau­siai rei­kė­jo ap­si­spręs­ti.

„Rei­kė­jo rink­tis: to­bu­lė­ti kaip spor­ti­nin­kui ar ei­ti į moks­lus“, – pri­si­me­na gy­dy­to­jas. Priim­tas spren­di­mas nu­lė­mė vi­są to­les­nį ke­lią me­di­ci­no­je.

Stu­di­jų me­tu jis pa­si­rin­ko chi­rur­gi­ją – sri­tį, ku­rio­je svar­biau­sia ne ste­bė­ti, o veik­ti.

„Te­ra­pi­nės spe­cia­ly­bės ne­trau­kė, tad pa­si­rin­kau chi­rur­gi­ją“, – at­sa­ko jis pa­pras­tai, ta­čiau bū­tent ši kryp­tis ta­po V. Eis­mon­to pro­fe­si­niu pa­grin­du.

Di­de­lė da­lis pa­tir­ties įgy­ta Klai­pė­do­je

Me­di­ci­nos stu­di­jas V. Eis­mon­tas bai­gė Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­te Kau­ne. Vė­liau ten pat bai­gė chi­rur­gi­jos re­zi­den­tū­rą, o ab­do­mi­na­li­nės chi­rur­gi­jos re­zi­den­tū­rą tę­sė ir bai­gė Vil­niu­je. Gy­dy­to­jas taip pat yra ap­si­gy­nęs me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją, o šian­dien sa­vo ži­nio­mis bei pa­tir­ti­mi da­li­ja­si ir aka­de­mi­nė­je veik­lo­je – yra Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to do­cen­tas.

Di­de­lė da­lis jo pa­tir­ties įgy­ta Klai­pė­do­je – ten pra­bė­go vi­sas pro­fe­si­nis lai­ko­tar­pis nuo stu­di­jų iki bran­džios pra­kti­kos. Kas­die­nis dar­bas ope­ra­ci­nė­je, šim­tai su­dė­tin­gų at­ve­jų per me­tus, nuo­la­ti­nis spren­di­mų priė­mi­mas – tai, anot gy­dy­to­jo, ir su­for­muo­ja tik­rą­ją chi­rur­go pa­tir­tį.

Il­ga­me­tė dar­bo pra­kti­ka

Per dau­giau nei 20 me­tų chi­rur­go dar­bo pra­kti­ką V. Eis­mon­tas su­kau­pė itin reikš­min­gą pro­fe­si­nę pa­tir­tį. Jis sta­ža­vo­si įvai­rio­se Eu­ro­pos ir Azi­jos chi­rur­gi­jos kli­ni­ko­se, nuo­lat gi­li­no ži­nias pa­žan­giau­sio­se sri­ty­se, yra vie­nas iš ro­bo­ti­nės chi­rur­gi­jos pra­di­nin­kų Lie­tu­vo­je ir Bal­ti­jos ša­ly­se.

Gy­dy­to­jas spe­cia­li­zuo­ja­si skyd­liau­kės chi­rur­gi­jo­je, taip pat at­lie­ka įvai­rias mi­ni­ma­liai in­va­zi­nes ope­ra­ci­jas: skran­džio ma­ži­ni­mo ope­ra­ci­jas dėl nu­tu­ki­mo, stemp­li­nės an­gos diaf­rag­mos iš­var­žos ir ref­liuk­so chi­rur­gi­nį gy­dy­mą, tul­žies pūs­lės ope­ra­ci­jas bei pil­vo sie­nos iš­var­žų gy­dy­mą. Taip pat at­lie­ka pil­vo or­ga­nų ir skyd­liau­kės echos­ko­pi­jas.

Už me­di­ci­nos sly­pi žmo­nių is­to­ri­jos

„Per me­tus at­lie­ku apie 500–600 ope­ra­ci­jų“, – sa­ko jis.

Tai skai­čius, ku­ris api­ma vi­są chi­rur­gi­jos spekt­rą – nuo pa­pras­tų iki su­dė­tin­giau­sių in­ter­ven­ci­jų. Ta­čiau net ir to­kio in­ten­sy­vaus dar­bo fo­ne la­biau­siai įstrin­ga ne skai­čiai.

„Yra pa­cien­tų, ku­rie po sun­kių ir sėk­min­gų ope­ra­ci­jų kas­met per gim­ta­die­nį at­ne­ša gė­lių, pa­ra­šo, pa­dė­ko­ja“, – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­jas.

To­kios aki­mir­kos, jo tei­gi­mu, pri­me­na, kad me­di­ci­na yra ne tik tech­ni­ka, bet ir žmo­nių is­to­ri­jos, ku­rios tę­sia­si to­liau už ope­ra­ci­nės du­rų.

No­ras da­lin­tis pa­tir­ti­mi su sa­vo kraš­to žmo­nė­mis

Spren­di­mas su­grįž­ti į Tel­šius ne­bu­vo emo­ci­nis im­pul­sas. Gy­dy­to­jas tei­gia no­rė­jęs pa­si­da­lin­ti su­kaup­ta pa­tir­ti­mi su sa­vo kraš­to žmo­nė­mis.

Pra­dė­jęs dar­bą re­gio­ne, jis at­vi­rai įvar­di­ja ir iš­šū­kius – spe­cia­lis­tų, įran­gos ir ko­man­dos stip­ri­ni­mo po­rei­kį. Ta­čiau kar­tu pa­brė­žia, kad re­gio­ni­nė­je li­go­ni­nė­je yra ra­miau ir jos vaid­muo yra es­mi­nis: „Kas­die­nė me­di­ci­na tu­ri bū­ti kuo ar­čiau pa­cien­tų.“

Bū­tent to­dėl, anot V. Eis­mon­to, svar­bu ne tik pa­lai­ky­ti esa­mą sis­te­mą, bet ir plės­ti ga­li­my­bes – sie­kiant, kad dau­giau su­dė­tin­gų pa­slau­gų bū­tų priei­na­mos vie­to­je.

Die­na pra­si­de­da nuo ar­ba­tos

Po in­ten­sy­vių dar­bo die­nų gy­dy­to­jas ren­ka­si pa­pras­tą bū­dą at­si­trauk­ti nuo ope­ra­ci­nės rit­mo – ju­dė­ji­mą ir gam­tą.

Gy­ven­da­mas prie jū­ros, jis daž­nai vaikš­to pa­kran­te, va­ži­nė­ja dvi­ra­čiu, o ke­lio­nės tam­pa bū­du „per­si­krau­ti“ ir grįž­ti į dar­bą su nau­ja ener­gi­ja.

V. Eis­mon­tas sa­vo svei­ka­tą pri­žiū­ri tin­ka­ma mi­ty­ba, spor­tu ir ak­ty­viu poil­siu.

O die­na, kaip pa­ts sa­ko, pra­si­de­da pa­pras­tai – nuo ar­ba­tos.

Svar­biau­sia bū­ti nau­din­gam ten, kur vis­kas pra­si­dė­jo

Pa­si­kei­tu­sį Tel­šių vei­dą jis ma­to tei­gia­mai – mies­tas gra­žė­ja, tvar­ko­si, at­si­ran­da nau­jų erd­vių. Ta­čiau svar­biau­sia jam iš­lie­ka ne ap­lin­ka, o žmo­nės ir ga­li­my­bė bū­ti nau­din­gam ten, kur užau­go.

Pa­sak gy­dy­to­jo, pri­si­jun­gi­mas prie Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės jam tu­ri ir pro­fe­si­nę, ir as­me­ni­nę pra­smę.

„Ka­da, jei ne da­bar, pa­dė­ti sa­vo gim­to­jo kraš­to žmo­nėms? Džiau­giuo­si pri­si­jung­da­mas prie Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės ko­man­dos ir ti­kiu, kad sa­vo su­kaup­ta pa­tir­ti­mi ga­lė­siu pri­si­dė­ti prie ko­ky­biš­kos, šiuo­lai­kiš­kos ir pa­cien­tui mak­si­ma­liai pa­lan­kios chi­rur­gi­nės pa­gal­bos mū­sų kraš­to žmo­nėms“, – kal­ba Tel­šiuo­se gi­męs ir au­gęs V. Eis­mon­tas.

Ir gal­būt bū­tent ta­me pa­pras­tu­me sly­pi vi­sa is­to­ri­ja: žmo­gaus, ku­ris po šim­tų su­dė­tin­gų ope­ra­ci­jų grįž­ta ten, kur vis­kas pra­si­dė­jo.