Dar praėjusių metų gruodį Mažeikių rajono savivaldybės taryba patvirtino sprendimo projektą, kuriuo nutarta Mažeikių Henriko Nagio viešosios bibliotekos Sedos miesto bibliotekai suteikti kalbininko, Vilniaus universiteto docento Adomo Šoblinsko vardą.
Balandžio 11-ąją sediškiai ir miesto svečiai rinkosi į oficialią šventę – bibliotekos vardynas. Renginio organizatoriai ir dalyviai tvirtina: ši data – diena tarp Velykų ir Atvelykio, prasmingas laikas iš Nausodės kaimo kilusiam kalbininkui parētė nomėi.
Sugrįžimas namo prasidėjo šv. Mišiomis
„Parētė nomėi…“ – taip pavadinta šeštadienį Sedoje surengta prisiminimų popietė, skirta kraštiečiams – žymiam kalbininkui Adomui (1932–1990) ir jo sūnui istorikui, dėstytojui, gamtos fotografui Valdemarui (1960–2024) Šoblinskams atminti.
Popietė prasidėjo Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčioje. Sedos parapijos klebonas Virginijus Palionis aukojo šv. Mišias.
Jose melstasi už Adomą ir Valdemarą Šoblinskus, kitus amžinybėn iškeliavusius Šoblinskų artimuosius ir giminaičius.
Beje, šalia minėtos bažnytėlės esančiame skverelyje įamžintas iš Sedos ar jos apylinkių kilusių, čia vienu ar kitu savo gyvenimo metu gyvenusių, besimokiusių, dirbusių Mažeikių kraštui ir Lietuvai nusipelniusių žmonių – Antano Baranausko, Vytauto Mačernio – atminimas. Nuo 2012 metų čia stovi ir kalbininkui A. Šoblinskui skirtas rūpintojėlis. Jo autorius – tautodailininkas Antanas Murauskas.
Dalijosi prisiminimais ir bendryste
Po Mišių popietė tęsėsi miesto bibliotekoje. Čia pašventinta A. Šoblinsko ekspozicija – simbolinis jo darbo kambarėlis. Jame eksponuojami kalbininkui priklausę daiktai – darbo stalas, spausdinimo mašinėlė, lagaminas, raštai, knygos, nuotraukos, dokumentai. Darbo kampelyje – ir jo vaikų pasiekimus liudijantys eksponatai – sūnaus Valdemaro darytos nuotraukos, dukros Violetos visos išleistos knygos.
Renginyje mintimis, prisiminimais apie savo tėtį Adomą ir prieš dvejus metus amžinybėn iškeliavusį brolį Valdemarą dalijosi rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa ir jos vyras Gasparas.
Pasisakė ir ilgametis A. Šoblinsko kolega bei bičiulis, profesorius emeritas Kazimieras Župerka, jo studentas, Šiaulių universiteto profesorius Stasys Tumėnas, taip pat sediškių atminties puoselėtoja, buvusi ilgametė Vytauto Mačernio gimnazijos direktorė Genoveita Gricienė.
Puikiai žemaitiškai šnekanti kalbininko dukra Violeta, gyvenanti Veliuonoje, Sedą vadina brangiausiu žemės kampeliu, o savo ir vyro Gasparo tris dienas trukusią viešnagę Žemaitijoje – trijų dienų kūrybiniais atlaidais.
Savo paskyroje feisbuke ji dėkoja visiems, atėjusiems pagerbti jos tėčio ir brolio atminimo, ir visiems, kurie prisidėjo prie to, kad Sedos biblioteka būtų pavadinta Adomo Šoblinsko vardu, o joje būtų įrengtas atminimą apie kalbininką saugantis kampelis.
Šiam renginiui pranešimą paruošė mažeikiškė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, „Santarvės“ bendraautorė Genovaitė Valantienė. Dėl laiko stokos popietės dalyviai šį pranešimą išgirdo ne visą.
Manome, kad pranešimas yra vertas skaitytojų dėmesio ir laiko, todėl dalijamės juo.
„Mūsų kultūroje vardo suteikimas visada buvo svarbesnis už gimtadienį. Tad vardai buvo susieti su kalendoriumi, gamtos sezonų kaita.
Ir kalbininkas A. Šoblinskas tradiciškai vardą atsinešė gimdamas. Adomas – hebrajiškos kilmės vardas, greičiausiai reiškiantis žemę (adama) arba žmogų (adam). Padarytas iš žemės, molio.
Kalbininko dukra rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa knygoje „Apnertais pakraštėliais“ (2025) pateikia poetinę savo tėčio pradžios viziją:
Adomas
tėvelis vardą atsinešė gimdamas.
prosenė lupo svogūnus Kūčių vakaro cibulynei, močiutei nubėgo vandenys ir atėjo Žmogus –
tiesiai virtuvėn. silpnas dar, truputį pridusęs, tačiau su Lukulo spindesiu vyzdžiuose, Senekos
raukšle kaktoje ir Simono Daukanto meile tėvynei.
prosenė, išsigandusi šitaip aiškiai paregėtos trejybės, bandė auginti kunigą.
atėjus laikui, visus jos planus sugriovė mano mama.
Ir ačiū Dievui, kad prosenės planai buvo sujaukti. Tad turime iškilų mūsų krašto kalbininką. A. Šoblinską prisiminti ir priminti prispyrė proga – su „Santarvės“ laikraščio redaktore Audrone Malūkiene Lietuvių kalbos dienoms nutarėme pristatyti (priminti) iš mūsų rajono kilusius lietuvių kalbos puoselėtojus Dionizą Pošką, Aleksą Girdenį, Vincą Urbutį ir Adomą Šoblinską. Taip grįžau į savo pedagoginio darbo pradžią 1982-uosius metus. Grįžau dvejopai – kaip mokytoja praktikė ir labai jautriai kaip žmogus.
A. Šoblinskas stovėjo pradžioje tų dalykų, kurie jaunam lituanistui tais laikais buvo kosmosas. Tai stilistikos kursas. Kaip reikėjo išmokyti to, ko pats nemokėjai? Daugiausia kliovėmės nuojauta, kalbos jausmu, bet viską reikėjo paaiškinti mokiniams. A. Šoblinskas vienas pirmųjų ragino atsakingai vartoti kalbą, rašyti ir kalbėti pagal kalbos situaciją, justi, kas kalboje ekspresyvu, išraiškinga, o kas blanku. Mokė pajusti stiliaus individualumą, rodė, kokias dideles galimybes suteikia lietuvių kalbos leksika, mokė naudotis kalbos turtais. Tai tikras kalbos dizaineris, stilistas. O kur dar didaktiniai patarimai? Kur primygtinis reikalavimas redaguoti parašytą tekstą? Iš jo knygų jauni mokytojai lituanistai išmokome ir mokėme, kad tekstus būtina kruopščiai redaguoti, nes tik tada jie tampa gilūs ir įdomūs, o ne paviršutiniški. Pirmiausia įdomūs patiems, o paskui ir kitiems žmonėms. Būtent A. Šoblinskas mokė, kad rašytume taip, kad tekstai būtų paveikūs, įdomūs, paliestų žmogų. O kur kalbininko parengti stilistikos pratimai? Jis buvo Mokytojas ir dirbo mokytojams.
Buvo ir kitas netikėtas sugrįžimas į 1982-uosius. Jis daugiau emocinis. Prisiminiau mūsų su šviesios atminties lietuvių kalbos mokytoja Vaidilute Barvydiene viešnagę pas ką tik pradėjusią mokytojauti lituanistę Rimantę Olšauskaitę. Mažai ką tada žinojau apie A. Šoblinską, bet iš pokalbio susidariau neišdildomą įspūdį apie jį kaip žmogų. Žinodama, kad dalyvausiu Sedos bibliotekos vardynose, susiradau Rimantę, kuri pati negalėdama dalyvauti šventėje parašė savo prisiminimų nedidelę mozaiką.
Dėkoju Likimui, kad turėjau garbę ir laimę pažinti gerbiamą Adomą Šoblinską.
Būdama studentė, metus gyvenau Šoblinskų šeimoje. Buvau svetima, bet priėmė kaip giminaitę. Kai 1976 metais įstojau į Vilniaus universitetą, neturėjau kur gyventi. Desperatiškai ieškojome, kur apsistoti, o visai į pavakarę mama išdrįso paskambinti Šoblinskams (mama turėjo telefoną, nes kažkada buvo dirbusi kartu su ponia Šoblinskiene ligoninėje). Atsiliepė gerbiama Šoblinskienė ir kaipmat buvome pakviestos atvykti į Naująją Vilnią. Kalbininkas A. Šoblinskas man leido gyventi savo darbo kambaryje. Gyvenau be jokio užmokesčio ir kaip tikra šeimos narė. Kartu visi pusryčiaudavome ir vakarieniaudavome, o savaitgaliais ir pietaudavome. Nepaprasto gerumo ir paprastumo tai buvo žmonės.
Darbo kambaryje stovėjo didelis rašomasis stalas, prie jo A. Šoblinskas ruošėsi paskaitoms, rašė mokslinius straipsnius ir knygas. Jis taip pat kūrė ir sentencijas. O įkvėpimo šaltinis buvo rožės. Prie namo – rožių sodas, kurį puoselėjo pats šeimininkas. Kiekvienas pas juos atvykęs svečias buvo vedamas į rožių sodą ir supažindinamas su šiomis gražuolėmis. A. Šoblinskas žinojo kiekvienos pavadinimą, kilmę, kaip kiekvieną puoselėti ir auginti.
Darbo kambaryje buvo įspūdinga biblioteka. Visa siena nuo grindų iki lubų – vien knygų lentynos. Man, studentei, tai darė įspūdį. Daugybė visokio pobūdžio knygų – atskira lentyna knygoms apie rožes. Šioje bibliotekoje buvo ne vien knygos lietuvių kalba. Kiek man žinoma, kalbininkas mokėjo lenkų, rusų, latvių, vokiečių, anglų kalbas. Rašydamas mokslinius darbus skaitė knygas, parašytas šiomis kalbomis.
A. Šoblinskas tuo metu dirbo universitete vakarais, o savo mokslinius darbus rašė dieną, kai aš būdavau paskaitose. Taip ir dalindavomės jo darbo kambariu.
Nepaprasto gerumo buvo ir ponia Šoblinskienė. Su manim elgėsi kaip su savo dukra. Visada rasdavo gerą žodį, patardavo, jei ko nežinojau. Daug su ja kalbėdavomės vakarais, kai grįždavau iš paskaitų. Išgirdau daug prisiminimų apie jos jaunystę, gyvenimą Mažeikių rajone.
Nuostabūs ir Šoblinskų vaikai Violeta ir Valdemaras. Violeta, atrodo, buvo baigusi mokslus, augino mažą dukrelę. Bet rasdavo laiko ir su manim pabendrauti. Kartu lankėmės Operos ir baleto teatre. Iš jos pirmą kartą sužinojau, kad smidrai yra ne gėlės, o daržovės. Ji mėgo eksperimentuoti ruošdama maistą. Valdas dar buvo mokinys. Mama gražiai jį vadino Valdeliu. Tai buvo gerai išauklėtas jaunuolis. Atsimenu, pamatęs gatvėje mane, nešančią sunkų nešulį, nepabijojo paimti moterišką krepšį ir panešti iki namų.
Penkiasdešimt metų praėjo nuo to laiko, bet šilumą, kuri sklido iš šių nuostabių žmonių, dar ir šiandien nešioju savo širdyje.
Sedos biblioteka gavo ne šiaip vardą, o Adomo Šoblinsko vardą, kuris atspindi ir krašto kultūrinį identitetą, vertybes, tradicijas, kartu didelio žmogaus pagarbų požiūrį į kitus. Juk biblioteka ir yra žmoniškumo ir kūrybiškumo namai. Čia niekada nesi vienas. Ieškodamas knygoje patarimo, atrandi dešimt. Čia įdarbinamas tavo mąstymas. Gerᾱ, ka vėsė parejuot nomėi. O juk ne kuožnos tou kėli rond i ne kuožnos skob sugrįžtė. Dėdelė žmuogaus vadrs gražē yr įomžints.
Parengė Neringa Švelnienė
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Loading ...
