Lino kelias

Etnokultūra yra mūsų tautos pradžia, jos šaknys. Ji – tarsi geroji mokytoja, kuri moko mus visus. Ugdymas ir etnokultūra yra neatsiejami, jie papildo vienas kitą. Tai vientisas procesas, kuriuo perduodama tautos patirtis iš kartos į kartą.
Mes, lopšelio-darželio „Mastis“ pedagogės, stengiamės sudaryti sąlygas perimti liaudies tradicijas kuo įvairesniais, vaikams priimtinais būdais ir formomis. Siekiame, kad mažųjų etninės kultūros ugdymas būtų grindžiamas ugdytinių teigiamomis emocijomis, maloniais išgyvenimais ir žaismingumu. Vaikus ugdome per aktyvią veiklą: liečiant, jaučiant, stebint, tyrinėjant, eksperimentuojant. Taip pat siekiame etninės patirties kaupimo natūralumo. Kaip vieną iš būdų perteikti etninę patirtį renkamės išvykas, ekskursijas pas tautodailininkus, į muziejus, lankome įžymias gimtojo miesto vietas.
Siekdamos supažindinti ugdytinius su linais, jų auginimu ir perdirbimu, pasitelkėme tautosaką, pasakas, lietuvių liaudies dainas. Kad vaikai suvoktų, ką reiškia „lino kančia“, nutarėme nuvykti pas audėją Virginiją Dirvonskienę. Ji papasakojo ir parodė mažiesiems žydinčius linus, jų sėklas (sėmenis) ir pademonstravo lino kelią nuo sėklos iki audeklo. Darželinukai patys išbandė visus lino apdirbimo darbus: kūlė, mynė, šukavo, verpė, lenkė, vijo. Ugdytiniai pamatė, kaip atrodo verpimo ratelis, vytuvai, šukos linams šukuoti, turėjo galimybę stebėti audimo procesą.
Audėja V. Dirvonskienė pakvietė vaikus apžiūrėti jos išaustų rankšluosčių, lovatiesių, juostų, parodė, kaip juos reikia kočioti.
Šios išvykos metu vaikai galėjo prisiliesti prie senovinių daiktų ir suprasti, kokią „kančią“ linas turi išgyventi, kol tampa audeklu.
Ugdytiniai į darželį grįžo puikios nuotaikos, kupini įspūdžių.
Telšių lopšelio-darželio „Mastis“ priešmokyklinio ugdymo pedagogė Jūratė RUBAVIČIENĖ