
„Aš gyvenime nebuvau sutikusi blogų žmonių, mane supo tik geri žmonės“, – pokalbį pradeda degaitiškė Danutė Sudintienė.
Daugiau nei keturis dešimtmečius pedagoginį darbą dirbusi moteris šiandien su džiugesiu atsimena savo darbo metus, giria savo mokinius, sutiktus žmones. Graudinasi kalbėdama apie gimtuosius Patumšalius, apie gyvenimo tarpsnį Paškuvėnų kaime.
Viskas liko gražioje praeityje. Dabar Danutės gyvenimas verda Degaičiuose. „Jie tapo mano namais, mano tvirtove. Nenorėčiau iš čia niekur išeiti…“, – sakė D. Sudintienė.
Aurelija SERVIENĖ
Į mokyklą pėsčiomis 12 km
D. Sudintienė gimė Luokės valsčiuje, Patumšalių kaime. Vėliau su seserimi išvyko gyventi į Gaulėnus, paskui – į Kaunatavą. Ten baigė septynmetę mokyklą, ir, kai atrodė, jog čia pasibaigs jos mokslai, pasiekė žinia apie Ubiškėje atidaromą vidurinę mokyklą. Danutė siekė mokslo toliau.
„Buvome pirmoji Ubiškės mokyklos laida. Susirinkome per 30 vaikų. Dievinau visus čia dirbusius mokytojus, jie man atrodė tarsi šventieji. Niekaip negalėjau suprasti: nei jie pavargsta, nei išalksta, nei supyksta“, – prisiminimais dalijosi Danutė.
Nebuvo lengvas kelias į mokyklą Ubiškėje, pirmyn atgal jai tekdavo kasdien nukeliauti apie 12 km. Nei kelio, nei takelio nebuvę, pamiškėmis ir paupiais, palaukėmis keliavo. Pamokos vykdavo po pietų, tad Danutė namo grįždavo kone vidurnaktį.
Iš bibliotekos į kultūros centrą
Baigusi Ubiškės vidurinę Danutė gavo darbą Ryškėnuose, Purplių bibliotekoje. Dabar, sako, ši gyvenvietė klesti – namas prie namo, o tada buvo tuščia – kelios trobos, vos keli gyventojai.
Purplių biblioteka buvusi labai neturtinga. Danutė neturėjusi patirties, nežinojusi, nuo ko pradėti. Bet pamažu žinių daugėjo, biblioteka jos dėka gražėjo. Sekėsi visai neblogai.
Tuo metu duris atvėrė nauja biblioteka ir gimtuosiuose Patumšaliuose, tad Danutė paraginta sugrįžti. Nebuvo šis darbas jai prie širdies, tačiau stengėsi dirbti sąžiningai, buvo veikli. Už gerą darbą netrukus buvo pastebėta ir prikalbinta dirbti Patumšalių kultūros namų direktore.
Moteris juokėsi atsiminusi, kokios mintys ją aplankė tuo laikmečiu: „Galvojau, kodėl gi nepabandžius? Na, koks tas kultūros namų direktoriaus darbas? Sėdi, prižiūri, daug dirbti tikrai nereikės. O bibliotekoje kiek darbo: dalinti knygas, rinkti skaitytojus… Maniau, jog kultūros centre man tikrai bus lengviau. Bet netrukus paaiškėjo, jog ten dešimt kartų sunkiau. Reikėjo suburti kolektyvus, turėjome šokių ratelį, chorą, kapelą. Linksmai gyvenome su daina ir šokiais. Mano vyro šeima buvo be galo muzikali, ir aš pati buvau šokėja, aktorė ir dainininkė, dramos būrelį turėjau.“