Kuo ypa­tin­gas Var­ne­lių kai­mas?

Var­ne­lių kai­me, Var­nių se­niū­ni­jo­je, gy­ve­na Ri­ma Sa­ba­liaus­kie­nė. Ji yra įkū­ru­si ypa­tin­gų viš­te­lių ūkį. Nors jis dar ne­di­de­lis, bet trau­kia vi­sų dė­me­sį sa­vo iš­skir­ti­nu­mu. Ri­mos au­gi­na­mos viš­te­lės at­ke­lia­vu­sios iš įvai­riau­sių pa­sau­lio ša­lių: Olan­di­jos, Vo­kie­ti­jos, Ita­li­jos, o ne­tru­kus ūkį pa­pil­dys ypa­tin­gi kiau­ši­nu­kai iš Tur­ki­jos.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Sen­ti­men­tai gim­ta­jam kraš­tui

Feis­bu­ko „Tel­šių ŽI­NIŲ“ pa­sky­ros rub­ri­ko­je „Mū­sų kai­mai ir mies­te­liai“ pa­skel­bus apie Var­ne­lių kai­mą (Var­nių se­niū­ni­ja) ir pa­klau­sus, kas ge­ro ir įdo­maus ja­me, pa­si­py­lė gau­sy­bė ko­men­ta­rų. Dau­gu­ma jų – ku­pi­ni šil­tų vaikystės pri­si­mi­ni­mų, mei­lės gim­ti­nei ir pa­gar­bos kraš­to žmo­nėms.

Lai­ma Pa­me­di­ty­tė ra­šė, jog šia­me kai­me ji ėjo į pir­mą kla­sę, pri­si­mi­nė pir­mą­ją mo­ky­to­ją Ri­tą ir suo­lo drau­gę Ro­ber­tą: „Vė­liau li­ko tik ne­pa­mirš­ta­mos va­sa­ros pas mo­čiu­tę Ire­ną, su pusb­ro­liais ir pus­se­se­re. Pra­min­ti ta­ke­liai, su­val­gy­ta daug uo­gų ir obuo­lių, daug iš­dai­gų, bet ir gra­žių pri­si­mi­ni­mų. Vi­sa­da ge­ra grįž­ti į vai­kys­tės kie­mą.“

Ing­ri­da Si­mon yra ki­lu­si iš Var­ne­lių kai­mo: „Ap­link vi­sos te­ri­to­ri­jos ypa­tin­gos, ypač tai, kas su­si­ję su pa­go­niš­kų lai­kų is­to­ri­ja. Tu­ri­me ne­to­lie­se di­džiau­sią Že­mai­ti­jo­je bu­vu­sią že­mai­čių pi­lį. Tu­ri­me švent­vie­tę ne­to­li Tve­rų – Lo­pai­čius, kur nuo se­nų lai­kų žmo­nės at­vyk­da­vo net iš už­sie­nio dėl to „šven­to van­dens“ (ti­ki­ma, kad šis van­duo gy­do nuo įvai­riau­sių li­gų). To­je vie­to­je, žmo­nės pa­sa­ko­ja, bu­vo miš­kas, kur pa­go­nių lai­kais vež­da­vo se­nus žmo­nes nu­mir­ti, taip pat yra ak­me­nys „dol­me­nai“. Ne­to­li ma­no tė­vų na­mų bu­vo ras­tos vi­du­ram­žių lai­kų ka­pi­nės. Ten ras­ta tiems lai­kams bū­din­gų daik­tų. Link Var­nių tu­ri­me Lūks­to eže­rą, ku­ria­me vie­nin­te­lia­me ran­da­mas gin­ta­ras, vyks­ta „Bliu­zo nak­tys“, „Bai­ke­rių blūds“.

Ir… žmo­nės kal­ba, kad mū­sų kraš­te li­ko gy­ven­ti meš­ka, ku­ri atė­jo nuo Bal­ta­ru­si­jos sie­nos…“

Ir­ma Ne­be Kau­la­vi­čiū­tė: „Vai­kys­tė, paaug­lys­tė pra­bė­go ten. Šią die­ną vis­kas pa­si­kei­tę, ma­žiau žmo­nių li­kę, di­des­nė at­skir­tis, bet vis tiek mie­la kas­kart grįž­ti na­mo pas ma­mą.“
Jur­gi­ta Se­rei­ky­te: „La­bai di­džiuo­juo­si užau­gu­si sa­vo gim­ta­me kai­me. Kai­my­nai vie­nas ki­tą už­jau­čian­tys, ne­lai­mės me­tu vi­si, kas tik ga­li, sku­ba į pa­gal­bą, tik gai­la, kad daug į Am­ži­ny­bę išė­ju­sių drau­gų, kai­my­nų. Liūd­na, bet bai­gia Var­ne­liai iš­nyk­ti.“

Jo­lan­ta Še­rei­ky­te: „Ma­no nuo vai­kys­tės gim­ta­sis kai­mas. Kas­kart, kai ap­lan­kau, taip ge­ra šir­džiai yra, kiek pri­si­mi­ni­mų. Tik gai­la, daug yra iš­ke­lia­vu­sių ge­rų žmo­nių Ana­pi­lin, ku­rių ir šian­dien trūks­ta.“

Sa­ba­liaus­kas Ei­man­tas: „Var­ne­liai – tai nuo­sta­bus kai­me­lis su gra­žia gam­ta ir šil­tais, drau­giš­kais žmo­nė­mis. Tie, kas ma­no, kad čia nė­ra ką veik­ti ar pa­ma­ty­ti, tik­rai klys­ta. Kai­me­lį su­pa įspū­din­ga gam­ta – miš­kų ta­ke­liai, jau­kūs na­mai, o ne­to­lie­se ga­li­ma ras­ti ir pi­lia­kal­nį. Vie­tos ūki­nin­kai ak­ty­viai da­ly­vau­ja bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­me, to­dėl vi­sa­da jau­tie­si lau­kia­mas. Sma­gu čia su­grįž­ti, nors gai­la, kad kai­me­lis pa­ma­žu tuš­tė­ja.“

Viš­te­lės iš vi­so pa­sau­lio

Var­niš­kis Li­nas Šed­vi­las pa­ra­gi­no ap­si­lan­ky­ti pas Var­ne­lių kai­me gy­ve­nan­čią Ri­mą Sa­ba­liaus­kie­nę, įkū­ru­sią viš­te­lių ūkį. Nors ūkis ne­di­de­lis – iki 50 šių paukš­čių, jis ypa­tin­gas tuo, jog viš­te­lės čia at­ke­lia­vu­sios iš įvai­riau­sių pa­sau­lio ša­lių: Olan­di­jos, Vo­kie­ti­jos, Ita­li­jos ir kt.

R. Sa­ba­liaus­kie­nė viš­te­lė­mis su­si­do­mė­jo prieš tre­jus me­tus. Pra­dė­ju­si vos nuo ke­lių pa­pras­tų de­dek­lių, vė­liau in­ter­ne­te pa­ste­bė­jo, kad žmo­nės au­gi­na įdo­mes­nių paukš­čių veis­lių, ir taip už­si­krė­tė šia aist­ra.

Ri­mos vy­ras dar­bo rei­ka­lais va­ži­nė­ja į už­sie­nį. Mo­te­ris su­si­ra­do Olan­di­jo­je viš­tų au­gin­to­jus. Vy­ras kaip tik tuo me­tu va­žia­vo pro ša­lį tos vei­syk­los. Ri­ma pa­ro­dė vy­rui, ko­kių veis­lių no­rė­tų, ir jis nu­pir­ko kiau­ši­nu­kų.

„Pir­mą kar­tą be jo­kios pa­gal­bos, sa­va­ran­kiš­kai nu­si­pir­kau ne­bran­gų nau­do­tą in­ku­ba­to­rių. Ne­mo­kė­jau juo nau­do­tis, bet se­kė­si kuo pui­kiau­siai“, – pa­sa­ko­jo Ri­ma. Ji iš­gy­ve­no, kaip sek­sis, nes kiau­ši­nu­kai pa­ty­rė il­gą ke­lio­nę iš Olan­di­jos, bet vis­kas pa­vy­ko sėk­min­gai. Iš 160 kiau­ši­nu­kų iš­si­ri­to 80 viš­čiu­kų.

Daugiau skaitykite „Telšių ŽINIŲ“ Nr. 5 (2542)