„Žvė­rin­čius“ – pa­žin­tis su lau­ki­nių gy­vū­nų gy­ve­ni­mu

Kaž­ka­da apie Tel­šių ra­jo­ne esan­tį „Žvė­rin­čių“ gar­sas skli­do pla­čiai ir kė­lė be­ga­li­nį smal­su­mą – vi­siems bu­vo įdo­mu, kaip gy­ve­na meš­ki­nas Ti­mo­fė­jus, kaip su žmo­nė­mis bend­rau­ja vil­kai. Tuš­čias Ti­mos ap­tva­ras ke­lia nos­tal­gi­ją, ne­bė­ra ir vil­kų… „Žvė­rin­čiu­je“ ku­ria­si nau­ji gy­ven­to­jai, nes jo tiks­las ir yra su­pa­žin­din­ti lan­ky­to­jus su lau­ki­nių gy­vū­nų gy­ve­ni­mu.

„Žvė­rin­čiaus“ gy­ven­to­jai

Lauks­tė­nų kai­me Ubi­škės gi­ri­nin­ki­jo­je įsi­kū­ru­sia­me „Žvė­rin­čiu­je“ gy­vū­nai gy­ve­na na­tū­ra­lio­je ap­lin­ko­je. Spe­cia­lis­tų tei­gi­mu, jie ten jau­čia­si pui­kiai, mat mil­ži­niš­ki ap­tva­rai iš­si­dės­tę net 70 hek­ta­rų plo­te.

Vals­ty­bi­nių miš­kų urė­di­jos Tel­šių re­gio­ni­nio pa­da­li­nio va­do­vas Ro­mual­das Zeb­čiu­kas pa­sa­ko­jo, kad „Žvė­rin­čiu­je“ šiuo me­tu gy­ve­na de­vy­ni stumb­rai, ke­tu­ri tau­rie­ji el­niai, tris­de­šimt pen­ki da­nie­liai, tris­de­šimt de­vy­ni muf­lo­nai, du ark­liai (vie­nas tar­pa­nas ir vie­nas že­mai­tu­kų veis­lės ark­lys), ke­tu­rios lū­šys ir aš­tuo­ni di­die­ji apuo­kai.

Pa­gal pa­si­kei­tu­sias Lau­ki­nių gy­vū­nų nau­do­ji­mo tai­syk­lių bei Gy­vū­nų ge­ro­vės ir ap­sau­gos įsta­ty­mo nuo­sta­tas, priim­ti nau­jų sau­go­mų rū­šių gy­vū­nų „Žvė­rin­čius“ ne­ga­li, nes ne­tu­ri zoo­lo­gi­jos so­do sta­tu­so.

To­lesni pla­nai

„Žvė­rin­čių“ pla­nuo­ja­ma pa­pil­dy­ti Lie­tu­vos gam­to­je gy­ve­nan­čiais lau­ki­niais gy­vū­nais, ku­rie ne­tu­ri sau­go­mų gy­vū­nų sta­tu­so.

VĮ Vals­ty­bi­nių miš­kų urė­di­ja, nau­do­da­ma „Žvė­rin­čiaus“ ir ki­tų įmo­nės ob­jek­tų inf­rast­ruk­tū­rą, nu­ma­to to­liau da­ly­vau­ti Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos vyk­do­muose stumb­rų ap­sau­gos pro­jek­tuo­se.

Žmo­nės il­gi­si se­nų­jų gy­ven­to­jų

Meš­ki­nas Ti­mo­fė­jus prieš po­rą me­tų bai­gė sa­vo gy­ve­ni­mą ir yra pa­lai­do­tas „Žvė­rin­čiaus“ te­ri­to­ri­jo­je, vil­kų ir­gi ne­be­li­ko, o priim­ti nau­jų ne­lei­džia anks­čiau pa­mi­nė­ti nor­mi­niai ak­tai. Ož­kos at­klys­da­vo iš gre­ti­mo pri­va­taus skly­po, kur jos lai­min­gai te­be­gy­ve­na iki šiol.

Vi­si „Žvė­rin­čiaus“ gy­vū­nai mai­ti­na­mi kar­tą per die­ną pa­gal su­de­rin­tą spe­cia­lų ra­cio­ną.

Pa­vo­jaus nė­ra

R. Zeb­čiu­ko žo­džiais, nuo VĮ Vals­ty­bi­nių miš­kų urė­di­jos įkū­ri­mo nė vie­nas „Žvė­rin­čiaus“ gy­vū­nas nė­ra pa­bė­gęs. Anks­tes­nių dar­buo­to­jų pa­sa­ko­ji­mu, se­niau yra bu­vę to­kių at­ve­jų (pa­bė­go ke­le­tas da­nie­lių ir jau­ni vil­kiu­kai), bet vi­si bėg­liai bu­vo sėk­min­gai su­grą­žin­ti at­gal į ap­tva­rus. Tad bai­min­tis iš­trū­ku­sio lau­ki­nio gy­vū­no nė­ra pa­grin­do.

Lau­kia­mi lan­ky­to­jai

Žmo­nės vi­sa­da kvie­čia­mi ap­si­lan­ky­ti šio­je uni­ka­lio­je vie­to­je. At­vy­kę gy­vū­nų my­lė­to­jai sa­vo aki­mis ga­li įsi­ti­kin­ti, kad „Žvė­rin­čiu­je“ gy­vū­nai jau­čia­si pui­kiai ir gy­ve­na na­tū­ra­lio­je ap­lin­ko­je. 70 hek­ta­rų plo­te karš­tą va­sa­ros die­ną žvė­rys ieš­ko pa­vė­sio, sle­pia­si tank­mė­je, ta­čiau tai su­tei­kia pa­pil­do­mo ža­ve­sio – žmo­nės tu­ri iš­skir­ti­nę ga­li­my­bę pa­ma­ty­ti, kaip gy­vū­nai el­gia­si gy­ven­da­mi na­tū­ra­lio­mis gam­tos są­ly­go­mis.

„Žvė­rin­čius“ dir­ba nuo tre­čia­die­nio iki sek­ma­die­nio 10–17 val. o pir­ma­die­niais, ant­ra­die­niais – ne­dir­ba.

„Tel­šių ŽI­NIŲ“ inf.