V. Vaitkus: „Knyga palauks, o žuvis – ne“

Svečiuodamiesi Gedrimuose, aplankėme mokytojo, dabar jau pensininko, Valerijono Vaitkaus sodybą. Nesitikėjom jį rasti  namuose, mat Valerijonas – užkietėjęs žvejys, nuo septynerių metų meškerės iš rankų nepaleidžia. Paklaustas, kodėl šiandien nežvejoja, patikino, jog oras nekoks, – lyja. Anot pašnekovo, žvejyba turi būti malonumas: „Kai lyja ir perkūnas griaudėja, žuvis nekimba, o ir pačiam nesmagu grįžti namo šlapiam“.
Didžiausias gyvenime V. Vaitkaus sugautas laimikis – 5,600 kg lydeka, ją žvejys ištraukė iš Plungės rajone esančio ežero. Pasak gedrimiškio, tai amžiaus žuvis. Šiemet vyriškio kabliukas suviliojo 1,5 kg karšį.
,,Žvejoju visą gyvenimą (nuo septynerių metų). Pirmoji mano meškerė buvo juodas mamos siūlas, o žiogelis atliko kabliuko vaidmenį“, – sakė žvejys.
V. Vaitkui žuvis nėra svarbiausia: jam kur kas maloniau gaudyti nei valyti ar valgyti žuvį. Mažų žuvelių žvejys iš viso neima, jas vadina „pakrančių valkatėlėmis“. Žvejo keptuvėje atsiduria tos, kurių svoris viršija 300 g.
Poledinė žūklė gedrimiškio nedomina, mat jaunystėje pašalo kojas ir rankas, todėl, paspaudus šaltukui, pradeda skaudėti. V. Vaitkus mieliau renkasi žvejybą, kai atšyla oras. Be šio pomėgio, gyvenime vyriškį lydėjo itin svarbios ir atsakingos pareigos – jis dirbo rusų kalbos  ir fizikos mokytoju, kelerius metus direktoriavo. „Daug dalykų esu dėstęs gyvenime, nes kaimo mokytojo viena specialybė nemaitina“, – sakė buvęs mokytojas.
Gedrimuose Valerijonas gyvena nuo 1960 metų, todėl mano, kad toks metų stažas leidžia save vadinti tikru to krašto gyventoju (Valerijono gimtinė – Alsėdžių valsčius).
Šiuo metu mokytojas Gedrimų kaimo nekeistų į jokią kitą gyvenvietę, o apie gyvenimą mieste taip pat negalvoja: „Turėjau puikiausią galimybę gyventi Žemaitijos sostinėje. Anais laikais siūlė man gerą darbą, butą, tačiau atsisakiau. Kaime gimęs, kaime augęs, jo į tą bičių avilį niekada nemainyčiau“.
Vyriškis pasakojo, jog trečdalį savo turimų žinių įgijęs mokykloje, o visa kita sėmėsi iš literatūros. Dabar žvejys skaito daugiau grožinę literatūrą, anksčiau – mokslinę populiariąją. Jei tik geras oras, V. Vaitkus knygą iškeičia į žvejybą: „Knyga palauks, o žuvis – ne“.