Didžioji dalis kiekvieno asmens aplinkoje esančių daiktų yra pagaminti kažkieno, kažkur. Buvo laikai, kai žmonės galėjo stebėti daiktų kūrybos procesą ir įvertinti rezultatą. Dabar jie – tik nedidelės daiktų gamybos dalies arba jau paties galutinio produkto liudininkai. Save ne stebėtoja, o kūrėja įvardintų K. Praniauskaitės viešosios bibliotekos Kaunatavos filialo vyr. bibliotekininkė Vilija Jocienė, dar mokykloje pradėjusi rankdarbių – vieno iš būdų patirti visumos išgyvenimo terapiją – meistrės karjerą.
– Papasakokite apie save: vaikystę, studijas, darbą, šeimą ir paveldėtą ar įskiepytą meilę menui.
– Esu gimusi Telšių r. Vainočių kaime. Čia gyvenu ir dabar. Studijavau Telšių kultūros mokykloje. Šiuo metu dirbu Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Kaunatavos filialo vyr. bibliotekininke. Susilaukiau trijų atžalų. O rankdarbių pomėgį, manau, esu gavusi iš mamos. Ji labai mėgo siuvinėti. Siuvinėjo net būdama tremtyje. Namie saugau daug jos darbų.
– Kada prasidėjo Jūsų, kaip rankdarbių meistrės, karjera? Kokį pirmąjį rankdarbį sukūrėte? Ką labiausiai mėgstate kurti ir iš kur semiatės idėjų?
– Rankdarbiai visada buvo mano gyvenimo dalis. Negalėčiau tiksliai pasakyti, kada ir ką padariau pirmą kartą. Ko gero, kaip ir daugeliui – tai įvyko mokykloje. Bet pirmasis papuošalas įstrigo ilgam atminty. Labai norėjau išmokti pinti iš vytelių. Man padėjo ir to mane mokė tautodailininkė, dabar jau a. a. Birutė Grigaliūnienė. Ji parodė, kaip iš vytelių pasidaryti sagę bei apyrankę. Tai buvo mano pirmieji papuošalai. Sagę turiu ir branginu iki dabar.
Papuošalus kuriu įvairia technika: sutažo, vielutės, biserio, skysto stiklo ir stiklo, dekupažo, vilnos. Mėgstu mokytis naujų dalykų. Tai man padeda jungti technikas ir vis ieškoti ko nors naujo. Be papuošalų gamybos, tapau aliejiniais dažais, akvarele, ant šilko ar vandens (ebru), darau lėles iš modelino, siuvu meškučius. Mėgstu fotografuoti. Bet mėgstamiausias užsiėmimas – kurti riešines. Beveik kiekviena naujai išmokta technika turiu padaryti ir riešines, kurias mėgstu ne tik kurti, bet ir jomis pasipuošti.
Kūrybinės idėjos ateina pačios (tuntais). Žinoma, pajutusi jų stygių, kūrybinių minčių semiuosi iš knygų (turiu beveik visas Lietuvoje leistas rankdarbių knygas) ir interneto. Gaila, nė viena technika „neužkabina“ taip stipriai, kad galėčiau visiškai pasinerti ir tobulėti vienoje srityje. Gal čia dėl mano charakterio, nes po keleto mėnesių keičiu rankdarbių pobūdį. Žiemą labiau užsiimu vilna, mezgimu, tapyba, vasarą – karoliukais, floristika ar stiklo „kepimu“.
– Gal esate surengusi savo kūrybos parodą? Kur esate dalyvavusi, ką laimėjusi?
– Didelių parodų surengusi nesu. Dažniausiai jungiuosi prie rankdarbių parodų, daromų savo bibliotekoje. Savo kūrinius esu eksponavusi Varnių bibliotekoje, Jokūbavo kultūros centre (Kretingos r.). Varniuose ir šiuo metu veikia mano ebru tapybos paroda. Mano darytas nuotraukas ir ebru buvo galima išvysti ir Tryškių „Langų“ galerijoje. Laimėjimais pasigirti negaliu. Gal tik nuotraukų konkurse užimta trečioji vieta. O savo rankdarbių nesu pristačiusi nė vienam konkursui, nežinau, ar tokių yra.
– Papasakokite apie Jūsų vadovaujamo „Marijonų“ klubo veiklą, dienotvarkę, ateities planus.
– Moterų „Marijonų“ klubas veikia jau 30 metų. Jį įkūrė dabar jau a. a. buvusi bibliotekininkė Aldona Martinkienė. Įsidarbinusi bibliotekoje, perėmiau klubo vadovavimą. Kol vadovė buvo gyva, aš ėjau jos pagalbininkės pareigas. „Marijonos“ rengia susitikimus, praktinius užsiėmimus, išvykas, šventes. Jos yra didžiausios pagalbininkės įvairiuose renginiuose ne tik bibliotekoje, bet ir bendruomenės veikloje. Nors visada sudarome metų planą, pats gyvenimas jį pakoreguoja. Klubo narės stengiasi būti aktyvios, jei tik veikla jas domina. Šiuo metu „Marijonos“ Kovo 8-osios proga ruošiasi kepti totorių nacionalinį pyragą – šimtalapį naujuose bendruomenės namuose.
– Koks Jūsų didžiausias pomėgis? Jei tektų rinktis tarp knygos ir rankdarbių, koks būtų Jūsų pasirinkimas?
– Sunku rinktis tarp knygos ir rankdarbių, bet šiuo metu pirmenybę atiduočiau rankdarbiams. Jie yra mane užvaldę. Galimybė padaryti tai, ką noriu, man suteikia jėgų rasti savyje užsispyrimo išmokti tai padaryti.
– Kiek laiko skiriate savo pomėgiams? Ar savo užsiėmimą įvardintumėte kaip atgaivą sielai?
– Taip, be abejo. Tai – mano laisvalaikis, mano poilsis ir sielos džiaugsmas. Ypač patinka technikos, kur tiksliai negali nuspėti rezultato. Gali turėti tik idėją, pvz., sutažas. Kartais karoliukai ar juostelė sukasi taip, kaip nesu sumąsčiusi, ir pabaigusi darbą gaunu visada pradžiuginantį, bet sumanymo neatitikusį produktą. Taip pat su tapyba ant vandens. Atsipalaiduoji ir lieji dažus.
– Ar Jūs rankdarbius kuriate sau, o gal juos ir parduodate?
– Dažniausiai kuriu sau, draugėms. Šiek tiek parduodu. Labiausiai nemėgstu gaminti pagal užsakymą. Tada labai jaudinuosi, ar patiks, dažnai klausinėju užsakovo, kaip ką daryti, kad pateisinčiau jo lūkesčius, juk žmonės tuos pačius dalykus įsivaizduoja skirtingai. Man mielesnė jau padarytų darbų prekyba. Tada pirkėjas turi iš ko rinktis. Tačiau norėčiau pridurti, kad parduoti nėra mano tikslas. Tiesiog man patinka tai, ką darau.
– Ar iš Jūsų artimųjų yra besidominčiųjų rankdarbių gamyba? Ar bus kam perduoti per gyvenimą sukauptą patirtį ir žinias apie meną?
– Na, rankdarbiais esu užkrėtusi ne vieną pažįstamą. Jos tai vadina virusu. Šeimoje rankdarbiais labiausiai domisi dukra Eglė. Ji yra mano konsultantė ir patarėja. Beveik visas technikas, kurias esu išmokusi aš, išmokiau ir ją. Šiandien būna ir atvirkščiai. Sūnus Linas mielai užsiima pirografija – deginimu ant medžio, o vyresnysis Marius bando kalti metalą. Turiu idėją suburti visus, norinčius mokytis įvairių technikų. Galbūt nuo pavasario pradėsime bendrą veiklą.
labai fainai, kai viską galima nupirkti ir atvežti senjorams internetu. aš užsakau savo močiutei, kurjeris atveža.. 🙂