Laiko ratas

Vėjas suka margaspalvius lapus. Jie nardo lyg ugniniai paukščiai dangaus platybėje, kartu nusinešdami ir tave. Pakyli mintimis į orą, skrieji dangumi, kol tave pabudina šalti lietaus lašai. Mintys vis dar kažkur toli. Jos skrenda virš spalvotų medžių viršūnių ir pavargusios žemės. Prisiminus vasarą, suspaudžia širdį, bet pažvelgus pro langą, pamačius tą spalvų margumyną, užlieja šiluma.
Vis rečiau pagalvoji apie vasarą, net nepastebi, kaip greitai ateina savaitgalis, kaip nepastebimai lekia laikas. Kiekviena diena mokykloje – lyg žaidimas. Kartais nė nenumanai, kokį prizą gausi. O juk rudenį neretai ir prasta nuotaika aplanko. Tačiau net ir paprasti, nereikšmingi dalykai gali suteikti džiaugsmo visai dienai. Tereikia apsižvalgyti aplink. Eini gatve ir pamatai, kaip vaikas šokinėja baloje, kaip kaimynas blaškosi ir nervinasi įlipęs į purvyną, arba greitai skriejanti mašina aptaško šaligatviu einančius pėsčiuosius. Nejučiomis nusišypsai prisiminęs geras vaikystės dienas, kai ir pats nesugebėdavai ramiai praeiti pro balą ar grįždavai namo aplipęs purvais. Rodos, leki paskui laiką, bet nesugebi pavyti laikrodžio rodyklių. Jos sukasi ratu nešdamos dienas, savaites, mėnesius, metus.
Keliaudamas gatvėmis, skaičiuoji spalvas. Grožiesi ir liūdi. Paslapčia vis laukdamas šiltesnių orų, saulėtų dienų, ilgų atostogų. Sukasi gyvenimo ratas, nespėjus pasidžiaugti rudeniu, jau ir žiema. Lietaus lašai nuplauna liūdesį. Sustoji, pailsi, o laiko ratas vis sukasi…