Gruodžio viduryje Tirkšliuose buvo pristatytas istorinis dokumentinis filmas, skirtas mūsų kraštiečiui pulkininkui Juozui Vitkui-Kazimieraičiui atminti.
Į filmo „Bučiuoju, Juozas“ premjerą atvyko ir jį pristatė režisierė Agnė ZALANSKAITĖ, po renginio maloniai sutikusi pabendrauti ir su „Santarvės“ skaitytojais.
– Partizaninis karas prieš sovietų santvarką tęsėsi ilgai, jame dalyvavo ir žuvo daugybė žmonių. Kaip ir kodėl Jūsų filmo herojumi tapo Juozas Vitkus-Kazimieraitis?
– Nuo Juozo Vitkaus-Kazimieraičio prasidėjo mano pažintis su Laisvės kovų istorija. Jis buvo Pasipriešinimo kovų pradininkas Pietų Lietuvoje, visus partizaninės kovos dokumentus parašęs vadovaudamasis Lietuvos kariuomenės statutais ir kariškais principais.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kuris 1940 metais buvo jo studentas Kauno karo mokykloje ir dešinioji ranka nuo 1945 metų, jais vadovavosi iki pat mirties.
Kazimieraičio asmenybė talpina ištikimo ir atsakingo šeimos vyro, pasiaukojančio ir priesaiką vykdančio kario bei laisvę mylinčio žmogaus pasirinkimus ir sprendimus, tas ir šiais laikais reta, todėl man jis – įkvėpimo šaltinis ir paspirtis stengtis.
Norisi, kad jo vertybės, nuostatos ir valia veikti nepaprastomis sąlygomis įkvėptų ne tik mane, bet ir tūkstančius žmonių visoje Lietuvoje.
Labai patiko viena mintis, kodėl pasaulyje trūksta tikrų lyderių. O atsakymas paprastas: mes nežinome savo istorijos. Todėl mano filmų misija yra supažindinti su ypatingais žmonėmis ir padrąsinti kitus likti ištikimiems savo idealams.
– Jeigu lygintume išlikusias mūsų kraštiečio nuotraukas ir Juozo vaidmens atlikėją, galima būtų teigti, kad aktorius vizualiai nelabai panašus į Kazimieraitį… Kaip rinkotės aktorius?
– Aš su Jumis nesutikčiau, Lietuvos teatro ir kino korifėjus Dainius Kazlauskas tiek pagal ūgį, tiek pagal veido bruožus turi truputį panašumo. Jo charizma imponuoja. Nors ne tai buvo pagrindinis motyvas, kodėl išsirinkau jį.
Norisi, kad sudėtingomis Lietuvos laisvės kovų istorijos temomis kalbėtų talentingi, profesionalūs aktoriai. Tik tada filmas bus žiūrimas, tik tada pasakojimai išliks žmonių galvose, tik tada yra tikimybė, kad žmonės atras juostą ir norės ją žiūrėti.
Pagal galimybes stengiamės dirbti su profesionalais ir labai džiaugiuosi, kad šiame filme jų daug: Dainius Kazlauskas, Gabija Siurbytė, Robertas Lenartavičius ir kiti.
– Jūsų filmas labai paveikus, jaudinantis. Toks paprastas ir kartu nepaprastas. Kaip gimė būtent šitoks pasakojimas apie savo herojų?
– Parašyti scenarijų pirmuoju asmeniu, kai pats herojus pasakoja savo istoriją, yra nelengvas išmėginimas. Nes yra jo vaikai, vaikaičiai, žmonės, dar atsimenantys jį ir visada galintys kritiškai pasakyti: „Ne, ne, režisiere, mano tėvelis ar senelis buvo ne toks.“ Galų gale, jie turi asmenybės vaizdinį savo galvose, kuris gali būti visiškai priešingas tam, kuris rodomas ekrane.
Taip rašyti galėjau tik todėl, kad turiu visišką Vitkų šeimos pasitikėjimą, tik todėl, kad 2017 metais jau sukūriau gryną ir kokybišką pilno metro dokumentikos juostą „Nepaprasta auka“, kur labai tiksliai sudėliota Juozo Vitkaus kovos ir gyvenimo drama.
Pirmasis Lietuvos vadovas, profesorius Vytautas Landsbergis po išankstinės filmo peržiūros pasakė: „Sunku suprasti, ar žiūri dokumentiką, ar meno fikciją. Viskas pavyko.“ Man tai didžiausias įvertinimas.
Šiuo metu filmo scenarijų plečiame dar keliais personažais ir nuo 2023-iųjų kovo žiūrovai juostą galės išvysti visuose Lietuvos kino ekranuose. Kazimieraičio vardas skambės dar garsiau.
– Lietuvos nepriklausomybei jau trys dešimtys metų. Kodėl, Jūsų manymu, reikėjo tiek daug laiko, kad kūrėjai imtųsi partizanų temos?
– Mes esame labai jauna demokratija. Išdrįsti imtis sudėtingų laisvės kovų temų reikia daug žinių ir patirties. Mes net knygų pakankamai neturime, o kad istorijas atrastų režisieriai, reikia pastangų ir darbo.
Lietuvos laisvės kovų istorija dar nesusisteminta ir neaprašyta romanuose. Dalios Grincevičiūtės knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“ tapo įkvėpimu Rūtos Šepetys knygai „Tarp pilkų debesų“ ir vėliau didelio populiarumo sulaukusiam filmui. Tikiu, kad Norberto Černiausko knyga „Paskutinė Lietuvos vasara“ gali tapti įkvėpimu filmui.
Todėl mes esame gerame kelyje. Ir knygų, ir filmų bus dar daugiau.
– Kas finansavo, kas užsakė filmą?
– Filmų pagal užsakymą aš nekuriu. Mintis kurti naują filmą kilo po to, kai šeimoje sužinojome: labai didelė tikimybė, jog rasti Juozo Vitkaus palaikai. Galvojau tada: „O ką gi rodysim televizijų ekranuose?“ Filmas kurtas privačių rėmėjų ir Vitkų šeimos lėšomis.
– Kaip jaučiatės po premjeros?
– Tai tik pradžia. Dar laukia truputį darbų išplečiant filmą iki pilno metražo. Tikrosios premjeros laukia pavasarį, kai filmas bus pradėtas rodyti šalies kino ekranuose.
Jūratė MEDEIKYTĖ