Jonui Milašiui – devyniasdešimt

Varniuose gyvenančiam Jonui Milašiui praėjusią savaitę sukako 90 metų. Ta proga jubiliatą sveikino Varnių seniūnijos seniūnas Rolandas Bružas ir socialinio darbo organizatorė Danutė Balkauskienė.
Devyniasdešimtmetis Jonas „Telšių ŽINIOMS“ pasakojo, kad nors sveikata ir nekokia, tačiau į žvejybą dar išsiruošia. „Pailsėdamas pamažu nukeliauju iki Varnelės upės. Dėl skaudančių kojų turiu stabtelėti pailsėti kas 20 metrų“, – sako varniškis.
Jono žmona Bronelė juokauja, kad būna visokių dienų: „Vieną dieną jautiesi kaip 40-ties, kitą – tarsi viso šimto sulaukęs.“
J. ir B. Milašiai kartu jau daugiau nei 60 metų. Sutuoktiniai prisiminė, jog jokių vestuvių jie nešventę, tiesiog vieną rytą nuėję į Tverų bažnyčią – susirašę ir po ceremonijos kas sau į darbus išlėkę. Užgyveno pora vieną sūnų, kurį tėvai sako retai tematantys. Jis, išvyko studijuoti į Kauną, ten ir liko – susirado darbą ir sukūrė šeimą.
Gaila tėvams, kad su sūnumi juos skiria gana didelis atstumas. Susitinka tik keletą kartų per metus – per didžiąsias metų šventes ar gimtadienius.
Anksčiau, kai Jono ir Bronelės sveikata buvo geresnė, patys į Kauną vykdavo aplankyti sūnaus. Šiandien Jonas jau nebevairuoja.
„Pasisvečiuojame sūnaus namuose tik tada, kai susergame. Parsiveža tada jis mus į Kauną, pas gydytojus palydi ir pan.“, – pasakojo Bronelė.
Sūnus tėvams padovanojo du anūkus, kuriuos likimas nubloškė į Angliją. Bronelė džiaugiasi, kad anūkai juos aplanko visada, kai tik svečiuojasi Lietuvoje, dažnai skambina ir domisi senelių sveikata. B. ir J. Milašių namuose dar nespėjo nuvysti didelė puokštė raudonų rožių, kurią 90-mečio proga seneliui atsiuntė anūkai.
J. Milašiaus gyvenimas nebuvo lengvas. „Visos vaikystės vasaros parduotos darbams: nuo 8 iki 14 metų basomis kojomis laksčiau paskui karves. Po to prasidėjo karai. Ir kalėjime teko sėdėti. Armijoje keletą metų tarnavau“, – pasakojo varniškis.
Jono žmona Bronelė visą gyvenimą dirbo prekybos srityje. Moterį pažįsta daugelis varniškių, prisimena ją kaip labai paslaugią, gerą ir nuoširdžią pardavėją.
„Tėvas labai norėjo, kad tapčiau mokytoja, o mama priešingai – bandė mane sudominti siuvėjos amatu. Tačiau man tas nerūpėjo, buvau išdykusi ir, nors Tveruose buvo 6 skyrių mokykla, tebaigiau penkis“, – prisiminimais dalijosi B. Milašienė.
Socialinė darbuotoja apgailestavo, kad J. ir B. Milašiai Varniuose neturi jokių artimųjų, kurie retkarčiais juos lankytų, paklaustų, ar ko netrūksta, ir pan. „Senolius aplanko Varnių seniūnijos socialinė darbuotoja. Ji nueina į parduotuvę, užsuka pas gydytoją, kad ši išrašytų jiems vaistų, ir vaistinėje jų nuperka. Smagu, jog Milašiai kol kas patys trobelę susitvarko ir valgyti sau paruošia“, – kalbėjo D. Balkauskienė.