Daivos riešinės – ir puošia, ir šildo

Telšiškė Daiva Bukauskaitė nuo mažumės mėgo rankdarbius. O prieš penketą metų ypač susidomėjo riešinių mezgimu. Šį pomėgį ji vadina tikra meditacija. Nors pradžia buvusi nelengva, tačiau vedama užsispyrimo šiandien ji stebina kruopščiai karoliukų raštais išmargintomis riešinėmis, kurios ne tik puošia, bet ir šildo.
Aurelija SERVIENĖ
Pačios gražiausios vasaros
D. Bukauskaitė šiandien – valstybės pensininkė. Moteris yra baigusi Šiaulių pedagoginį universitetą ir 20 savo gyvenimo metų atitarnavusi policijoje. Nors ji kilusi iš Kelmės rajono, bet save vadina gryna telšiške, nes čia gyvena jau 30 metų.
Daiva domisi istorija, etnografija, o ypač žemaičių. Su džiaugsmu atsimena metus, praleistus Žemaičių muziejaus „Alka“ Žemaitijos kaimo ekspozicijoje, kur jai teko dirbti prižiūrėtoja: „Tai tikra Dievo dovana. Buvo pačios gražiausios, turiningiausios vasaros, daug sužinota, sutikta įdomių žmonių.“
Menišką sielą paveldėjo iš tėvų
Megzti Daiva pradėjo dar net neidama į mokyklą: „Kiek save atsimenu, kojomis nuo lovos grindų nesiekdavau, o rankose jau laikiau virbalus.“
Abu moters a. a. tėveliai buvo meniškų sielų. Tėvelis – savamokslis meistras, pynė įvairius krepšius, „bačkeles“. Mamytė išmegzdavo tokius sudėtingus raštus, kelių spalvų, be jokių schemų ar brėžinių, viskas iš galvos, iš širdies jai išeidavo.
„Megzdavome beveik viską. Abi numezgėme man mokyklinę uniformą. Devintajame dešimtmetyje buvo madingos tinklinės pėdkelnės, o pirkti nebuvo, tai mes su mama jas numezgėme“, – pasakojo pašnekovė.
Pirmosios riešinės nepavyko
Riešines D. Bukauskaitė pradėjo megzti prieš penkerius metus. Jau ir anksčiau šiek tiek domėjosi jų mezgimu, bet niekaip nesuprato, kaip jos papuošiamos karoliukais. Bandė juos siuvinėti, bet – nepavyko. Po to atsitiktinai per televiziją pamatė vieną laidą, kurioje moteris pasakojo apie riešines: rodė, kaip jas mezga, kaip reikia susiverti karoliukus ant siūlo ir jais išmegzti įvairius raštus.
„Pirmosios mano riešinės buvo be jokių raštų, tik juostelės, zigzagėliai. Užsispyriau… Jei kiti gali, kodėl aš negaliu. Pradėjau daryti raštų schemas ant languoto popieriaus lapo, tie mano raštai sudėtingėjo, pačiai gražėjo“, – prisiminė telšiškė.
Riešinių mezgėja dėkinga savo pusseserei, Žemaičių muziejaus „Alka“ muziejininkei Vidai Rimkuvienei, kuri pamačiusi, kad Daiva domisi riešinėmis ir bando jas megzti, davė knygą „Riešinės“, iš kurios pasisemta daug idėjų.
Riešines puošia karoliukais
D. Bukauskaitė mezga riešines tik su karoliukais. Jos jai pačios gražiausios. Nors ir tenka daug skaičiuoti, bet tai juk nėra blogai – lavėja mąstymas.
Riešinėms megzti naudoja įvairius siūlus – daugiausia pusvilnę. Jei siūlai plonesni – karoliukai mažesni, ir atvirkščiai. O jei pastebi klaidą, tenka nemažai ardyti.
Riešinių mezgimas telšiškei nėra pragyvenimo šaltinis, tai daugiau mėgstama veikla, meditacija, todėl daugelį savo mezginių ji yra padovanojusi.
Be mezgimo, Daiva dar domisi vaistažolėmis. Jas augina, renka, bando įvairių žolelių derinius, fermentuoja.
„Labai mėgstu gėles. Jei turėčiau didesnį žemės sklypą, tai auginčiau jurginus ir bijūnus. Jie man patys gražiausi“, – kalbėjo telšiškė.
Riešinių istorija
Anot D. Bukauskaitės, Lietuvoje riešinės pradėtos dėvėti XIX amžiuje, iš pradžių dėl šilumos, o paskui ir kaip papuošalas.
Lietuvos regionuose riešinės buvo vadinamos įvairiai. Pavyzdžiui: Aukštaitijoje – rankaukos, Žemaitijoje – mankietai, rankelkos, Klaipėdos krašte – maukos, mauklės ir kt.
Anuomet kasdienines riešines dėvėjo vyrai ir moterys, ypač šaltuoju metų sezonu dirbdami lauko ir miško darbus. Marškinius seniau siūdavo plačiomis rankovėmis. Kad būtų šilčiau darbą dirbant, buvo dėvimos riešinės, kurios būdavo užmaunamos ant rankovių. Mūsų prosenelės riešinių nenusimaudavo nei žiemą, nei vasarą.