Vilkų niokojamą avių bandą ūkininkai keičia žirgais

Varnių seniūnijoje, Pagirgždūčio kaime, gyvenantys ūkininkai Raimonda ir Henricus van Beers jau du dešimtmečius puoselėja savo ūkį. Jų ganyklose ganosi ypatingos, retos veislės tekselių avinukai, ypač vertinami už aukštos kokybės mėsą.
Varniškiai apgailestauja, kad jų ūkio likimas pakibęs ant plauko. Vilkų nuniokotos avių bandos vis mažėja, o šeimininkai prarado viltį, jog situacija pasikeis į gerąją pusę. Todėl vis didesnį plotą ganyklose užima žirgų bandos.
Aurelija SERVIENĖ
Nelengva pradžia
Iki įsikūrimo Varnių seniūnijoje Raimonda 10 metų gyveno ir dirbo gide Žemaitijos nacionalinio parko Plokštinės raketų bazėje, augino turistinius žirgus. Čia ją ir surado jos būsimas vyras olandas Henricus.
Abu kartu įsikūrė Pagirgždūčio kaime. Parsivežė aštuonis žirgus ir apie keturiolika anglų-prancūzų skalikų. Tai Raimondos vyro pomėgis – medžioklė su žirgais ir skalikais.
Bėgant metams šeima savo ūkyje žirgų skaičių sumažino, liko tuščios didelės pievos, tad svarstė, ką gi galėtų ganyti ganyklose.
Kažkada Škotijoje šeima svečiavosi pas avių augintojus, kurie laikė daugiau kaip tūkstantį ėriavedžių, ir tuomet varniškiams atrodė, jog ši veikla nėra sudėtinga. Ūkio šeimininkai pradėjo važinėti po kaimus ir pirkti bet kokias avis. Tačiau netruko paaiškėti, kad nieko apie šiuos gyvūnus neišmano ir nėra viskas taip paprasta.
„Avys laužėsi per tvoras ir terorizavo kaimynus. Kai pradėjo ėriuotis, negyvus ėriukus rinkome kibirais, kol supratome, kad reikia žiūrėti. Pirmais metais kritimas buvo net apie 50 procentų“, – pasakojo avių augintojai.
Į ūkį atvyko olandai
Netrukus buvo nutarta, kad reikia pakeisti avių veislę. Nuspręsta auginti genofondines Lietuvos juodgalves. Pasak Raimondos, jos daug ramesnės, tylesnės, bet ir lepesnės. Atrodė, kad vėl reikia viską atrasti iš naujo. Taip banda vis plėtėsi, avinukų skaičius išaugo, realizacijos „sau ir draugams“ nebeužteko.
Į ūkį netrukus atvyko avių supirkėjai iš Olandijos, tačiau pasižvalgę patikino, jog kokybė jų netenkina. Esą jų klientai išlepinti daug geresnėmis savybėmis pasižyminčia aviena.
2012 m. olandai patys varniškiams padėjo surasti ir atvežti dešimt tekselių veislės metinių avių ir keturis avinus. Ir jau po kelių dienų ūkio šeimininkai turėjo progą paragauti šios avienos, nes vienas 600 Eur kainavęs avinas akyse vienu smūgiu užmušė kitą.
„Iki tol galvojau, kad Lietuvos juodgalvių avinų mėsa yra labai aukštos kokybės, bet tekselių yra nepalyginti geresnė. Tik ašaros byra už tokią kainą valgant…“ – sakė pašnekovė.
Ūkyje – per 100 avių
Varniškių teigimu, tekselių veislės avys nėra lengvai apibūdinamos – tuo pačiu pavadinimu vadinamos labai skirtingų tipų avys. Vokiškas, daniškas tekselis yra aukštesnis, ilgesniu kaklu, ne tokio masyvaus sudėjimo ir siauresne galva. Angliškas kiek masyvesnis. Olandiškas gali apimti visus tipus ir tik pagal vertinimo balų skaičių ir, žinoma, pagal išvaizdą galima nustatyti kokybę. Pats ekstremaliausias yra vadinamas „beltex“ tipas, kurį varniškiai ir įsigijo. Šie naudojami kitų veislių avių mėsinėms savybėms pagerinti.
„Tada supratome, kad avių dar neturėjome ir nieko neišmanome. Jos labai sunkiai ėriuojasi, beveik niekada nepažindo pačios, nes ėriukai gimsta silpni ir nepajėgia stovėti. Nors paskui labai greitai atsigauna ir sustiprėja“, – apie sunkumus dėstė varniškiai.
Šiuo metu Raimondos ir Henricus ūkyje ganosi apie šimtą Lietuvos juodgalvių ėriavedžių ir dešimt tekselių. Dalis juodgalvių yra mišrinama su tekselių avinais. Ėriukai paveldi gerą mėsingumą, mėsa neturi specifinio avies kvapo ir skonio.
Avieną mėgsta, bet valgo retai
Nors minėtieji olandai iš varniškių taip nieko ir nenupirko – nupirko kiti, kurie vežė į Latviją, o iš ten – skerdieną į Suomiją. Po to avių augintojai savo produkciją eksportavo ir į Prancūziją, Vokietiją, Olandiją.
Raimonda atviravo, kad nors jų šeima avieną mėgsta, bet valgo ją retai – iškilmingesnėmis progomis.
Avių ūkis kenčia nuo vilkų
Varniškiai apgailestavo, kad jų ūkis jau kelinti metai kenčia nuo vilkų. 2017 m. plėšrūnai pradėjo pjauti ėriukus nuo birželio mėnesio. Nors ganyklos ir buvo aptvertos elektra, vilkai šoko per viršų ir pramogavo – papjaudavo po keturias ar penkias ir paskui vieną apėsdavo.
„Rytą einu tikrinti ganyklų ir pati jau užuodžiu šviežią kraują. Kadangi aš beveik nevalgiau mėsos, nuo to kvapo mane pykindavo, o vilkai lyg tyčia nesitraukė iki vėlyvo rudens. Pardavėme ėriukus, tada pjovė veislines avis. Tvėrėme vis daugiau tvorų, uždarinėjome avis nakčiai, kabinome visokias šviesos ir garso signalizacijas, netgi kvepinau krūmus kvepalais – aš pati jau už 20 metrų užuodžiu, o jiems vis vien“, – guodėsi Raimonda.
Dabar su Savivaldybės parama avių augintojai užsitvėrė tokias tvoras, kad, atrodo, niekas nebepraeis! Bet kai ūkio šeimininkai pradėjo ieškoti informacijos, rado filmuotą medžiagą, kaip vilkas su veršiuku dantyse per tik vos mažesnę užtvarą du kartus peršoko, o iš zoologijos sodo iššoko per 4 metrų aukščio dvigubą elektrifikuotą tvorą. Dabar situacija kiek ramesnė, tačiau tik laiko klausimas, kada vilkai vėl ims pulti, nes jie labai gudrūs ir stiprūs žvėrys, jeigu jie supras, kad yra nebaudžiami, tai avys – tik pradžia. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Raimonda ir Henricus ketina mažinti avių bandą. Šiais metais ji sumažės bent 30 proc., kitais – apie 60 proc.
Avis keičia žirgai
Kiekvienais metais varniškiai važiuodavo su tekseliais į respublikines veislinių gyvulių parodas, bet dabar dvejojantys: „Ar bus dar kantrybės auginti avinukus, kai vilkai net šunis, pririštus grandine, suėda ir galvijus skerdžia? Tad kartais susimąstai, gal geriau nieko neturėti…“
O kol kas pamažu varniškiai avis keičia į žirgus: dabar ganyklose laksto šeši suaugę ir kumeliukas. Moteris šmaikštauja, jog skalikų gal jau nebegrąžins, nes pamena laikus, kai jų turėjo per trisdešimt ir visi kartu kai užkaukdavo, net vilkams nejauku turėję būti…