„Pabūkiat su mumis, ilgā ilgā pabūkiat…“ – tokiais šviesaus atminimo telšiškės poetės Justinos Baltuonienės žodžiais galima apibūdinti skaidrią, pakilią nuotaiką, apėmusią visus, tą popietę dalyvavusius Varnių kultūros centre vykusiame renginyje „Žemaičių kalbos spalvingumas“, skirtame Žemaitijos vardo paminėjimo 800-osioms metinėms.
Renginio sumanytojos ir organizatorės – Telšių Karolinos Praniauskaitės bibliotekos Varnių filialo darbuotojos, veikliosios Vida Krenciuvienė ir Zita Mickuvienė, padedamos prie bibliotekos veikiančio literatų būrelio „Lyra“ narių ir šiuo metu bibliotekoje praktiką atliekančios Šiaulių valstybinės kolegijos Verslo ir technologijų fakulteto Vadybos ir komunikacijų katedros studentės Ligitos Navickienės. Jos sukvietė svečius vos ne iš visos Žemaitijos, todėl salėje skambėjo tikrai spalvinga, įdomi įvairių žemaičių patarmių ir šnektų kalba.
Popietės vedėja „Lyros“ pirmininkė Gendvika Čiužienė įtaigiai ir poetiškai pradėjo renginį, trumpai apžvelgė pagrindines žemaičių šnektas, remdamasi profesoriaus Alekso Girdenio teiginiu, kad gimtoji tarmė – tai langas į pasaulį. Anot Jurgio Zauerveino, žemaičiai ir lietuviai pagal kalbos gražumą yra „pirmoj eilėj tarp Europos tautų“. O po to ir suskambo įvairių spalvų ir atspalvių svečių kalbos, posmai, net anekdotai apie gimtąsias šnektas. Visus žavėjo ir rimti, gilios minties kūrėjų eilėraščiai – akivaizdus įrodymas, kaip puikiai, kokiomis nepakartojamomis intonacijomis skamba tarmiška poezija, ir autentiškos, Varnių, Sedos apylinkėse užrašytos žemaitiškos dainos, kurias puikiai atliko šaunusis Varnių seniūnijos kultūros centro tradicinės muzikos grupė „Vo kāp“, vadovaujamas Arūno Gedmanto.
Šilalės rajono literatų klubo skaitovės, pašmaikštavusios, kad žemaitis – tai lietuvis kvadratu, o suvalkietis – tas pats žemaitis, tik permestas per Nemuną, perdavė linkėjimus ir dovaną Varnių bibliotekai nuo žinomos savo krašto poetės, pokario kovų dalyvės Teresės Ūksienės. Skambėjo ir puikios, nuoširdžios pačių viešnių eilės tokia artima ir mums, varniškiams, pietų žemaičių dūnininkų šnekta.
Telšiškių šnektą įdomiai pristatė Telšių trečiojo amžiaus universiteto Saviraiškos fakulteto dekanė Irena Radzienė, padeklamuodama nuostabių poetės J. Baltuonienės eilių. Ilgą laiką, dirbdama mokykloje, Irena vadovavo jauniesiems filologams, su kuriais surinko didelį šiaurės žemaičių telšiškių kalbos lobį – tarmės žodyną, kurį, padedama mokytojų lituanisčių, ruošiasi netrukus išleisti.
Visiems be galo patiko Skuodo literatų klubo „Nojus“ programa. Jo dalyvės „atplaukė“ kaip burę išskleidusios rudeniniais lapais padabintą skėtį, pasidžiaugusios, kad laivelis jas šįkart atplukdė į šventą Žemaitijos vietą – Varnius, perdavė linkėjimus nuo savo vadovės Dalios Zabitienės, padovanojo varniškėms bibliotekininkėms knygelę reikšmingu pavadinimu „Pradžioje buvo žodis“. Skuodiškė mokytoja Adelė kuria ir latvių kalba, juk latviai – jų kaimynai. Taigi išgirdome ir latvišką kūrinį apie zuikį, ir jo vertimą į žemaičių tarmę – galėjome palyginti abiejų kalbų skambesį, jų panašumus ir skirtumus. Gėrėjomės ir kitų „Nojaus“ atstovių kūryba – ir eilėmis apie Skuodą, jo peizažo grožybes: upių santaką, ramias jo ūlyčias, sveikatos taką, balto mūro bažnytėlę, ir proza, iš vaikystės prisiminimų atgijusiom susiedų vakaronėm su pasakom apie baidymus, aukso žiedo dalinimą, žiužio mušimą, žiemos vakarus su papūnelio pasakojimais. Kaip nepacituoti ištraukos iš žavaus Danguolės Pauliuvienės eilėraščio „Žemės angela kveitėms“. Angelas ant lango prilipusiame rudens lape paliko laišką:
To atēk, žėnau, noriesi pamatytė,
Kor yr viejė buveinė
Ėr mažos šaltinielis, i katrou
Angelā atsigerti atēn.
Da parodyso, kor mėšku dvasės
Nukirstus medius aprauduo
Ėr begalini skausma
Pu samanuom kavuo.
G. Čiužienė varniškių šnekta įspūdingai paskaitė kruopščiai parinktų Viktorijos Daujotės eilėraščių. Visi sutikome, kad tik gimtoji tarmė leidžia kūrėjui nusileisti į pačias savo dvasios gelmes, išsakyti savo ryšius su protėviais ir gimtąja žeme.
Paskui buvo renginio šeimininkių Zitos ir Vidos žodis, Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorės Jolantos Sutkustės padėkos renginio dalyviams.
Besidomintieji varniškių šnekta galėjo susipažinti su Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos moksleivių darbų apie gimtąją tarmę ir tautosaką parodėle.
Ramūs, draugiški, šilti pokalbiai tęsėsi ir renginiui pasibaigus, prie kvepiančio žemaitiško kugelio ir kavos puodelio. Net problemą – žemaičių kalba ar žemaičių tarmė? – išsprendėme labai paprastai: mokslininkams – tarmė, o mums, kalbantiems įvairiomis jos šnektomis, – kalba. Visi pasijutome sušildyti tos dvasinės giminystės, iš tiesų norėjosi dar ilgai ilgai pabūti visiems kartu, sujungtiems gimtosios kalbos skambesio ir prasmės.
Vlada VENGRIENĖ
Loading ...
