Medžiotojai į medžioklę eina ne dėl mėsos

Lapkričio 3-iąją skambantis medžioklės ragas pakvietė visus medžiotojus susirinkti paminėti Šv. Huberto, medžiotojų, dienos. Taip šventiškai pradėtas medžioklės su varovais sezonas.
Telšių rajone yra susibūrę 15 medžiotojų būrelių ir klubų. Jiems priklauso apie 500 medžiotojų.
Aurelija SERVIENĖ

Sumedžiotas pirmasis sezono vilkas
Telšių medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Stanislovas Karečka sakė, jog prasidėjusios medžioklės su varovais tęsis iki kitų metų vasario mėn. Jo teigimu, sezonas turėtų būti geras, laimikių turėtų netrūkti. Mūsų rajono miškuose žvėrių yra pakankamai, gerokai iššaudyti yra tik šernai.
Vos prasidėjusiose medžioklėse jau sumedžiotas vienas vilkas Nevarėnų būrelio plotuose. Penki vilkai buvo apsupti Lieplaukės pusėje, kur medžioja „Minijos“ būrelio medžiotojai.
„Mūsų miškuose vilkų yra nemažai. Atliekant skaičiavimus užfiksuotos šešios šeimos, ir visos jos turi palikuonių, bent po keturis.
Smarkiai buvo sumažintas šernų skaičius rajono miškuose. Pernai tokiu laikotarpiu jų buvo skaičiuojama apie 1 500 vienetų, dabar jau liko vos 550“, – pasakojo draugijos pirmininkas.
Pasak S. Karečkos, jokių naujų pakeitimų, taisyklių medžiotojams šiam sezonui nėra, apie tai kol kas tik diskutuojama.
Į medžioklę – ne dėl laimikio
Tryškių kultūros centro direktorius, muzikantas Egidijus Einikis nuo triukšmingo darbo, nuo linksmybių ir žmonių susibūrimų ramybę atranda miškuose medžiodamas. Jis – Eigirdžių medžiotojų ir žvejų būrelio narys. Egidijų medžioklės paslapčių išmokė jo tėvelis, kuris sūnų nuo mažumės pasiimdavo kartu į medžioklę.
„Pradžioje buvau tik varovas, o kai sukako aštuoniolika, tapau medžiotoju. Pats susižavėjęs medžiokle ir brolį į šį pomėgį įtraukiau. Dabar visi šeimos vyrai – medžiotojai“, – didžiavosi Egidijus.
Per visus medžioklės metus E. Einikiui yra tekę ne vieną laimikį namo parnešti. „Esu sumedžiojęs visus žvėris, kokie yra leistini mūsų šalyje. Sunku pasakyti, kuris laimikis buvo įspūdingiausias, taigi ne dėl jo ten einu“, – teigė pašnekovas. Anot jo, nors būti medžiotoju kainuoja nepigiai, tačiau taip kalbėti nederėtų. Teisingas posakis būtų toks: „Medžioklė – ne vienas iš brangiausių pomėgių, o vienas iš atsakingiausių. Nes tai paliečia ministerijos įsakymus, policiją, gamtos apsaugą, sveikatą ir daug daug kitų dalykų.“
Apie medžiotojus E. Einikiui yra tekę girdėti visokiausių kalbų, kartais ir nelabai gerų, tačiau taip dažniausiai kalba tie, kurie apie tai nieko neišmano: reikėtų suprasti, kad medžiotojas yra tarsi geras ūkininkas savo ūkyje. Jis globoja, šeria, daugiau daugina gyvūnus, negu juos medžioja. Todėl medžiotojų rūpestingumu žvėrių miškuose ir daugėja.
Anot pašnekovo, būtina suprasti, kad medžiotojai medžioja ne kada nori ir ką nori, bet pagal tai, kas numatyta įstatyme ir medžioklės kalendoriuje.
Ateina nauja medžiotojų karta
Žarėnų seniūnijoje, Kegų kaime, gyvenantis Svajūnas Rimgaila nemažai metų medžioja dviejuose medžiotojų būreliuose: Žarėnų medžiotojų ir žvejų būrelyje bei Miškininkų medžiotojų klube.
S. Rimgaila medžioklę pažino būdamas dar vaikas, vos aštuonerių, – kartu su seneliu keliaudavo į medžioklę.
Per ilgus medžioklės metus Svajūnas pastebėjo, jog dabar medžiojimo kultūra mūsų šalyje smarkiai pasikeitusi, ir medžiotojai į medžioklę eina ne dėl mėsos gabalo, o pabūti su bendraminčiais gamtoje, rūpintis žvėrimis, kad jų miške daugėtų.
„Per daugelį metų pasikeitė daug kas: medžiojimo etika, keitėsi ir patys medžiotojai. Nuo sovietinių laikų velkasi toks šleifas, kad medžiotojai tokie ir anokie, dabar tai jau baigiama išgyvendinti – ateina nauja jaunų medžiotojų karta. Jau gal kokius dešimt metų, o gal ir penkiolika metų medžiotojai į medžioklę eina tikrai ne dėl mėsos, kaip būdavo anais laikais. Manau, kad viskas eina į gerąją pusę“, – įsitikinęs pašnekovas.
S. Rimgailai ne kartą teko išvykti pamedžioti ir kitose šalyse. Ypač smagu buvo pasisvečiuoti pas vokiečius, kur medžiotojai yra labai gerbiami šalies gyventojų, senos jų tradicijos. Vokietijoje jis lankėsi kaip tik per Šv. Huberto šventę, kurios metu buvo aukojamos šv. Mišios, paskui laukė šventiniai pietūs ir medžioklė. Tada pavyko nušauti laukinių triušių, fazanų. Medžiotojas pajuokauja, jog jam sekasi – be laimikio retai kada grįžta. Lietuvos miškuose Svajūnui taip pat laimikių netrūksta. Sumedžiota briedžių, stirnų, lapių, šernų ir kt.
Varovinėse medžioklėse S. Rimgaila retai su medžiotojais stovi prie linijos, dažniausiai jis imasi varovo pareigų. Mat į medžioklę Svajūną visada lydi jo augintiniai – aštuoni šunys. Aišku, ne visus iš karto jis vedasi, po tris ar keturis, žiūrint, ką tądien medžioja. Medžiotojas neįsivaizduojantis varovinės medžioklės be šuns: „Lietuvoje tai nėra populiaru, o štai Vokietijoje kiekvienas medžiotojas turi po šunį.“
Anot medžiotojo, auginti medžioklinius šunis nėra lengva, kone po kiekvienos medžioklės tenka žvėrių apdraskytus augintinius vežti pas veterinarą.
S. Rimgailai miškas labai artimas, tai ne tik jo pomėgis, bet ir darbas. Jis dirba Varnių girininkijoje, tad miške būna tiek darbo dienomis, tiek medžiodamas savaitgaliais. „Miškininkas ir turi būti medžiotojas, kitaip ir būti negali!“ – sako Svajūnas.