Auksė VALACKONIENĖ, EUROPE DIRECT Telšiai vadovė
Jei Europa būtų žmogus, šiandien ji švęstų solidų gimtadienį – 75 metų. Nei per sena šokiams, nei per jauna rimtiems reikalams.
1950-ųjų pavasarį gimė idėja, kad iš karo griuvėsių gali prisikelti ir miestai, ir žmonės. Būtent tada Robertas Šumanas ištarė savo garsiuosius žodžius: „Taika pasaulyje negali būti garantuota be kūrybiškų pastangų, atsveriančių jai gresiančius pavojus“. Ir taip gimė Europos idėja: kad kaimynai statytų ne sienas, o tiltus.
Po ilgų metų, kai pasaulis mus matė pro aprasojusius langus, po gero pusšimčio metų prie šio pasaulio prisijungėme ir mes, lietuviai – drąsiai, su trispalve ir viltimi, kad mūsų žemėje bręs ne tik rugiai, bet ir augs nuostabūs žmonės bei tvirtės laisvė.
2004-ųjų gegužę įžengėme į Europos Sąjungą. Tai buvo tarsi namų durų atvėrimas – po ilgų klajonių pagaliau sugrįžome ten, kur širdis, kur visada privalėjome būti. Europos vėliava tapo mūsų kasdienybės dalimi: europietiški pinigai nutiesė kelius, renovavo miestų aikštes, atvėrė bibliotekų duris platesniam pasauliui. Studentai atrado Erasmus, močiutės išmoko Airijos pieno kainas lyginti su lietuviškomis, o Lietuvos greitas internetas visą Europą išmokė, kad kavos puodelis užverda ilgiau nei pas mus atsidaro dešimtis puslapių. Mes studijuojame Milane ar Amsterdame, dirbame Briuselyje ar Stokholme, atrandame pasaulį Rygoje, Berlyne ar Paryžiuje už tą patį simbolinį kelių dešimčių eurų bilietą.
Europa mums dovanoja daug: galimybę laisvai judėti, mokytis, kurti. Tačiau ir mes duodame Europai nemažiau – drąsą, kai reikia ginti vertybes; kantrybę, kai reikia kantriai derėtis; šviesią viltį, kad laisvė nėra prabanga, o būtinybė.
Šiandien, žvelgdami į Europą, matome ne tik idealą, bet ir atsakomybę. Europa nėra tobulybė – kartais ir ją užpuola piktžolės, kartais audros virsta į tikras liūtis. Bet svarbiausia – kad visi, vis dar surėmę pečius, saugome taiką, demokratiją ir žmogišką orumą.Nes tai – ne savaime duotos vertybės, o kasdieniai mūsų sprendimai ir pastangos.
Juk Europa – tai ne kažkas „ten, Briuselyje“. Europa – tai mes visi. Kiekvienas iš mūsų. Kiekvienas, kuris stato, o ne griauna; kuris renkasi bendrystę, o ne susvetimėjimą; kuris tiki, kad tiltas ilgaamžiškesnis už bet kokią tvorą.
Tad švęskime, branginkime ir kiekvieną dieną lipdykime Europą savo rankomis – laisvą, vieningą, gyvą. O statyti verta, nes laisvė, kaip besitęsiantys tiltai – kasdien vis tokie patys, bet kitokie, priklausomai nuo metų laiko, nuotaikos ar priemonės, kuria keliaujame. Ir priminkime sau – mes taip pat šiuos tiltus statome. Kasdien. Ir šiandien kaip niekada aišku: tai yra gražiausia, ką galime dovanoti vieni kitiems ir ateičiai.
Loading ...
