33 me­tai tar­na­vi­mo bend­ruo­me­nės sau­gu­mui: „Svar­biau­sia – no­ras pa­dė­ti ir ne­bū­ti abe­jin­gam“

Už drą­są, ryž­tą ir il­ga­me­tį at­si­da­vi­mą vi­suo­me­nės sau­gu­mui Tel­šių ra­jo­ne ap­do­va­no­tas po­li­ci­jos rė­mė­jas An­ta­nas Dau­nys.
Jis – vie­nas pir­mų­jų po­li­ci­jos rė­mė­jų Tel­šių ra­jo­ne, šią veik­lą pra­dė­jęs dar 1992 me­tais ir jai ati­da­vęs jau 33 me­tus.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Po­li­ci­jos rė­mė­jas – tar­si jung­tis

Pa­sak A. Dau­nio, spren­di­mas tap­ti po­li­ci­jos rė­mė­ju bu­vo są­mo­nin­gas ir pa­rem­tas no­ru bū­ti nau­din­gam sa­vo bend­ruo­me­nei.

„Vi­sa­da ti­kė­jau, kad sau­gu­mas pra­si­de­da nuo pa­čių žmo­nių. No­rė­jo­si ne tik ste­bė­ti iš ša­lies, bet ir im­tis veiks­mų“, – sa­ko jis.

Įta­kos tu­rė­jo ir ap­lin­ki­nių pa­vyz­džiai, bend­ra­vi­mas su po­li­ci­jos pa­rei­gū­nais bei su­vo­ki­mas, kad net sa­va­no­riš­ka pa­gal­ba ga­li tu­rė­ti rea­lų po­vei­kį.
An­ta­no tei­gi­mu, po­li­ci­jos rė­mė­jas yra tar­si jung­tis tarp pa­rei­gū­nų ir bend­ruo­me­nės. Tai at­sa­ko­my­bė, pa­si­ry­ži­mas pa­dė­ti, ste­bė­ti ap­lin­ką, in­for­muo­ti ir sa­vo pa­vyz­džiu ska­tin­ti ki­tus elg­tis at­sa­kin­gai.

„Tai pa­si­ti­kė­ji­mu grįs­tas bend­ra­dar­bia­vi­mas, kai kiek­vie­nas pri­si­de­da prie sau­ges­nės ir stip­res­nės bend­ruo­me­nės“, – pa­brė­žia jis.

Per dau­giau nei tris de­šimt­me­čius pa­si­kei­tė ir jo po­žiū­ris į po­li­ci­jos dar­bą. A. Dau­nys sa­ko, kad tik pa­ma­čius iš ar­čiau ga­li­ma su­pras­ti, kiek daug at­sa­ko­my­bės, įtam­pos ir su­dė­tin­gų spren­di­mų kas­dien ten­ka pa­rei­gū­nams.

„At­si­ra­do dar dau­giau pa­gar­bos jų pro­fe­sio­na­lu­mui ir kant­ry­bei. Sup­ra­tau, kaip svar­bu dirb­ti kar­tu su bend­ruo­me­ne – tik taip ga­li­ma pa­siek­ti rea­lių po­ky­čių“, – tei­gia jis.

Po­li­ci­jos rė­mė­jų in­dė­lis la­biau ma­to­mas

Ap­do­va­no­ji­mas A. Dau­niui skir­tas ir už konk­re­tų drą­sų poel­gį, kai jis už­kir­to ke­lią pa­vo­jin­gam nu­si­kal­ti­mui. 2025 me­tų gruo­džio 5 die­ną į UAB „Leos­ta“ de­ga­li­nę at­vy­kęs as­muo, pa­nau­do­jęs pi­pi­ri­nes du­jas, ban­dė pa­si­ša­lin­ti ne­su­mo­kė­jęs už de­ga­lus.

„Si­tua­ci­ja bu­vo pa­vo­jin­ga. Tą aki­mir­ką jo­kių min­čių ne­bu­vo – sten­giau­si su­lai­ky­ti nu­si­kal­tė­lį ir ap­gin­ti tur­tą“, – pri­si­me­na A. Dau­nys.

Ban­dan­tis pa­si­ša­lin­ti as­muo bu­vo su­lai­ky­tas pa­ties An­ta­no ir per­duo­tas at­vy­ku­siems po­li­ci­jos pa­rei­gū­nams.

Pak­laus­tas, iš kur to­kio­se si­tua­ci­jo­se at­si­ran­da drą­sa, jis at­sa­ko pa­pras­tai: „Drą­sa ir ryž­tas atei­na pa­čios si­tua­ci­jos me­tu – kai rei­kia ap­gin­ti tur­tą ir ar­ti­muo­sius.“

Il­ga­me­tė pa­tir­tis ir teo­ri­nės ži­nios, įgy­tos bend­ra­dar­biau­jant su po­li­ci­ja, lei­do grei­tai rea­guo­ti ir veik­ti už­tik­rin­tai.

Be veik­los Tel­šių ra­jo­ne, An­ta­nas ne vie­ne­rius me­tus va­sa­rą bū­da­vo lai­ki­nai ko­man­di­ruo­ja­mas į Klai­pė­dos ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Pa­lan­gos mies­to po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tą, kur pa­dė­da­vo už­tik­rin­ti vie­šą­ją tvar­ką in­ten­sy­viau­siu tu­riz­mo lai­ko­tar­piu, rea­guo­da­vo į tei­sės pa­žei­di­mus ir da­ly­vau­da­vo pre­ven­ci­nė­se prie­mo­nė­se.

„Šis ap­do­va­no­ji­mas man – di­de­lis mo­ra­li­nis pa­ska­ti­ni­mas. Tai ne tik as­me­ni­nis įver­ti­ni­mas, bet ir vi­sų po­li­ci­jos rė­mė­jų dar­bo pri­pa­ži­ni­mas“, – sa­ko A. Dau­nys.

Jis ma­no, kad vi­suo­me­nės po­žiū­ris į po­li­ci­jos rė­mė­jus bė­gant me­tams ta­po po­zi­ty­ves­nis, o jų in­dė­lis – la­biau ma­to­mas.

Di­džiau­sias pa­lai­ky­mas, anot vy­ro, atei­na iš šei­mos, ku­ri di­džiuo­ja­si jo pa­si­rin­ki­mu.

Mo­ty­vuo­ja pra­smės jaus­mas

Įp­ras­ta A. Dau­nio die­na pra­si­de­da anks­ti. Di­džią­ją die­nos da­lį jis ski­ria sa­vo pa­grin­di­nei veik­lai ir, jei rei­kia, bend­ruo­me­ni­niams rei­ka­lams: „Kaip po­li­ci­jos rė­mė­jas sten­giuo­si bū­ti bud­rus, ste­bė­ti ap­lin­ką, rea­guo­ti į pro­ble­mas.“

Po dar­bų An­ta­nas sten­gia­si at­ras­to lai­ko šei­mai ir bui­ties rū­pes­čiams. Jei rei­kia, va­ka­rais da­ly­vau­ja ren­gi­niuo­se, su­si­ti­ki­muo­se ar pa­tru­lia­vi­muo­se.

„Die­nos ne­bū­na vie­no­dos – kar­tais jos ra­mios ir įpras­tos, o kar­tais at­ne­ša ne­ti­kė­tų si­tua­ci­jų, ku­rios rei­ka­lau­ja grei­tos reak­ci­jos ir at­sa­ko­my­bės“, – šyp­so­si vy­ras.

Lais­va­lai­kį An­ta­nas sten­gia­si skir­ti ar­ti­mie­siems, bu­vi­mui gam­to­je, dar­bams kie­me ar trum­poms iš­vy­koms – tai pa­de­da at­gau­ti jė­gas po at­sa­kin­gos veik­los.

Pak­laus­tas, kas jį la­biau­siai mo­ty­vuo­ja ne­sus­to­ti, vy­ras pa­brė­žia pra­smės jaus­mą: „Ži­no­ji­mas, kad ma­no veik­la tu­ri rea­lią nau­dą ki­tiems, kad ga­liu pri­si­dė­ti prie sau­ges­nės ap­lin­kos kū­ri­mo ir bū­ti pa­vyz­džiu, ska­ti­na tęs­ti.“

Net ir ne­di­de­lis in­dė­lis ga­li tu­rė­ti di­de­lę reikš­mę

Žmo­nėms, svars­tan­tiems tap­ti po­li­ci­jos rė­mė­jais, jis siun­čia aiš­kią ži­nu­tę: „Ne­rei­kia bū­ti ypa­tin­gam – svar­biau­sia no­ras pa­dė­ti ir ne­bū­ti abe­jin­gam. Net ir ne­di­de­lis in­dė­lis ga­li tu­rė­ti di­de­lę reikš­mę.“

An­ta­no nuo­mo­ne, kiek­vie­nas gy­ven­to­jas ga­li pri­si­dė­ti prie sau­ges­nės ap­lin­kos kū­ri­mo pir­miau­sia bū­da­mas nea­be­jin­gas. Svar­bu pa­ste­bė­ti, kas vyks­ta ap­lin­kui, ir apie įtar­ti­nas ar pa­vo­jin­gas si­tua­ci­jas lai­ku pra­neš­ti at­sa­kin­goms tar­ny­boms. Taip pat la­bai reikš­min­ga pa­gar­ba vie­ni ki­tiems, tai­syk­lių lai­ky­ma­sis ir bend­ruo­me­niš­ku­mas – kai kai­my­nai bend­rau­ja, pa­de­da vie­ni ki­tiems, at­si­ran­da dau­giau pa­si­ti­kė­ji­mo ir sau­gu­mo. Net pa­pras­ti da­ly­kai, to­kie kaip at­sa­kin­gas el­ge­sys vie­šo­se vie­to­se ar rū­pi­ni­ma­sis sa­vo ap­lin­ka, il­gai­niui ku­ria sau­ges­nę ir jau­kes­nę bend­ruo­me­nę.