Praėjusiais metais Plungės Mykolo Oginskio meno mokykla šventė savo atkūrimo 60-metį. Šiemet sukanka 150 metų nuo tada, kai kunigaikštis Mykolas Oginskis įsteigė muzikos mokyklą Plungėje, o Rietave Bogdano Oginskio buvo įkurta pirmoji profesionali meno mokykla. Ta proga Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje surengta konferencija Mykolo Oginskio dvaro orkestro mokyklos įkūrimo 150-mečiui paminėti.
Jolanta Vasiliauskienė
Apie kunigaikščius Oginskius ir muzikinį gyvenimą Plungės dvare įdomių faktų pateikė Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja istorikė Jolanta Skurdauskienė.
Pasak J. Skurdauskienės, muzikos istorijos tyrinėtojai pastebi, kad kariniai orkestrai XVII a. jau buvo laikomi daugelio didikų dvaruose. Šie orkestrai atlikdavo reprezentacinį vaidmenį, tačiau muzikantų darbas buvo menkai apmokamas, o jų socialinis statusas dvare buvo gana žemas. Muzikinės kultūros sklaida XVII a. jau fiksuojama ir Žemaitijoje. Kaip pavyzdį istorikė pateikė XVII a. pabaigoje minimus pirmuosius didikų dvarų vargonus – tai Gintališkės vargonai. Šiuo metu jie saugomi Kretingos pranciškonų bažnyčioje, datuojami 1680 m.
Nuo XVIII a. nuoseklesnio muzikos tradicijų puoselėjimo nebebuvo. Tuo pasižymėjo tik nedaugelis to meto didikų. Muzikos istorikai tarp kitų didikų mini ir Mykolą Kazimierą Oginskį. Tačiau, kaip sakė J. Skurdauskienė, šių asmenų veikla nutrūko, o paveldėtojai dėl vienų ar kitų priežasčių tokios didelės apimties muzikinės veiklos neplėtojo. Tiesa, Oginskių muzikinės veiklos tradicija nenutrūko ir buvo perimta šios giminės kitos šakos atstovų – Mykolo Kazimiero Oginskio sūnėno Mykolo Kleopo Oginskio. Nors pačiam M. K. Oginskiui išlaikyti orkestrus ar kurti spektaklius fiziškai nebuvo galimybės, tą tradiciją savo dvaruose tęsė jo sūnus Irenėjus Oginskis, vėliau – vaikaičiai Bogdanas ir Mykolas Oginskiai.
Kalbėdama apie Plungės orkestro mokyklą J. Skurdauskienė pažymėjo, jog istorinės žinios apie ją yra labai fragmentiškos ir tiksli jos atsiradimo data nežinoma. Įprasta šią datą sieti su 1873 m., kai kunigaikštis M. Oginskis įsigijo Plungės dvarą. Tiesa, muzikos istorijos tyrinėtojai pirmąjį Plungės orkestro pasirodymą sieja su šiek tiek vėlesniais metais – 1879 m., kai vyko dar nebaigtų Plungės rūmų pašventinimas.
„Kaip rodo neseniai surasti rūmų šeimininkės Marijos Oginskienės prisiminimai, 1876 m. susituokę Mykolas ir Marija, įsigiję Plungės dvarą, kurį laiką dar gyveno Rietave. Ir iš ten į Plungę persikėlė gyventi tik 1881 m. O į jau įrengtus rūmus įsikėlė gyventi 1886 m. Per visą tą laiką nėra žinių apie muzikos mokymą ar kitą muzikinę veiklą tuo metu. Nebent čia užuomina galėtų būti vienas nedidelis, muzikantine vadinamas, Plungės miesto pastatas, išvežtas ir tebesaugomas Rumšiškėse, Lietuvos etnografijos muziejuje“, – pasakojo J. Skurdauskienė.
Pranešėjos manymu, galbūt ateities tyrimai patvirtins, kad, iki Oginskiams įsirengiant Plungės dvarą, jame jau buvo muzikantai. O tai paaiškintų, kodėl muzikinis gyvenimas Plungėje įsisuko taip greitai, vos tik šeimininkams įsikėlus į naujuosius rūmus.
Tiesa, XIX–XX a. utilitarinis požiūris į dvaro muzikantus dar nebuvo dingęs. Tad dvaro tarnyboje muzikantai turėjo ir kitų pareigų. Visų pirma jie visada turėjo lydėti savo šeimininkus, tuo liudydami pastarųjų išskirtinę kilmę ir dideles galimybes. „Gražios buvo tos kavalkados ir chorai, kai vėlai vakare šviečiant mėnuliui raiti grįždavome iš medžioklės. Juk choristai ir orkestras turėjo lydėti mus kiekvienąkart, kai kur nors išsiruošdavome“, – rašė savo prisiminimuose M. Oginskienė.
Yra žinoma, kad orkestro muzikantai kas kiek laiko turėjo budėti rūmuose, padėti dirbti rūmų virtuvėje ar arklidėse. Tačiau, kad ir kaip muzikantai buvo dėkingi už mokslą ir išlaikymą savo mecenatui, jie stengėsi orkestro mokykloje ir orkestre ilgiau neužsibūti. Bet, kaip pastebėjo J. Skurdauskienė, be šių neigiamų muzikos mecenatystės pusių, yra ir teigiama XIX a. Oginskių muzikinės kultūros pusė. Visų pirma jauniems besimokantiems moksleiviams, studentams mokslas buvo nemokamas ir jie galėjo gauti stipendiją. Oginskių dvaruose išugdyta profesionalių muzikų karta toliau kūrė modernios Lietuvos muzikos kultūros pamatus.
„Svarbu ne tik tai, kad muzikai dvaro orkestruose galėjo ugdytis ir tobulinti žinias. Oginskių dvaro orkestras, jo repertuaras šeimininkams nemėgstamos imperijos kontekste leido giliau jausti ryšį su prarastos Lietuvos ir Lenkijos valstybės vertybėmis, ryšį su savo kraštu, kuriame jie gyveno“, – kalbėjo istorikė.
J. Skurdauskienė atkreipė dėmesį, kad šis ryšys buvo būdingas nedaugeliui Žemaitijos giminių. „Dvaro orkestras ir choras savo repertuare turėjo puikiai atliekamų to meto draudžiamų lenkiškų ir net lietuviškų dainų. Į tuos draudimus niekas nekreipė dėmesio, leidome sau viską be jokios baimės, buvome tarsi nepriklausomi Žemaitijos kunigaikščiai, o dvaras tarsi nepriklausoma valdančiųjų valda“, – savo prisiminimuose rašė M. Oginskienė.
„Kai kelintą kartą Lietuvoje sulaukėme šių dienų Oginskių palikuonio Ivo Zaluskio ir pavažinėjome Oginskių keliais Lietuvoje, vieno artimo pasibuvimo metu pasiguodžiau: „Ivo, tuštėja Lietuva, išvažiuoja mūsų jauni žmonės, mes nykstame.“ Įsidėmėjau jo žodžius: „Nedūsauk, leiskit jiems mokykloje iki širdies gelmių išgirsti Oginskio polonezą, kad jie išjaustų, kas tai yra atsisveikinimas su tėvyne. Kad vaikai širdyse pajustų, kad jie gyvena pačiame gražiausiame krašte, nesvarbu kur. Tegul jie pavažinėja Oginskių keliais po visą Lietuvą, tegul pamato, koks tai kraštas. Tada jie būtinai sugrįš“, – pasakojo dar vienas konferencijos pranešėjas Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus vadovas Vytas Rutkauskas.
Loading ...
