10 me­tų kar­tu: bend­rys­tės, at­jau­tos ir stip­ry­bės ke­lias

2025-ie­ji yra ypa­tin­gi Že­mai­ti­jos psi­chi­kos ne­ga­lią tu­rin­čių žmo­nių klu­bui „Tel­šių at­jau­ta“. Šie­met ši bend­ruo­me­nė šven­čia 10 me­tų veik­los ju­bi­lie­jų – de­šimt­me­tį drau­gys­tės, pa­gal­bos vie­nas ki­tam, au­gi­mo ir at­kak­laus dar­bo dėl kiek­vie­no žmo­gaus oru­mo ir priė­mi­mo. Šis ju­bi­lie­jus – tai ne tik sim­bo­li­nis eta­pas, bet ir pra­smin­gas įver­ti­ni­mas už de­šimt­me­čio pa­stan­gas ku­riant bend­ruo­me­nę, ku­rio­je kiek­vie­nas žmo­gus jau­čia­si ma­to­mas, rei­ka­lin­gas ir priim­tas.

Or­ga­ni­za­ci­ja ,,Tel­šių at­jau­ta“ bu­vo įkur­ta Ka­zi­mie­ro Mit­kaus ini­cia­ty­va – jo as­me­ni­nis įsi­pa­rei­go­ji­mas dėl psi­chi­kos ne­ga­lią tu­rin­čių žmo­nių ge­ro­vės ta­po tvir­tu pa­grin­du il­ga­lai­kei so­cia­li­nei mi­si­jai. Jo dė­ka „Tel­šių at­jau­ta“ yra gy­vy­biš­kai svar­bi erd­vė dau­gy­bei žmo­nių, ieš­kan­čių ne tik pa­gal­bos, bet ir žmo­giš­ko ry­šio bei su­pra­ti­mo. Per de­šimt­me­tį or­ga­ni­za­ci­ja ta­po svar­bi ne tik jos na­riams, bet ir vi­sai Tel­šių bend­ruo­me­nei. Klu­bas ak­ty­viai da­ly­vau­ja so­cia­li­nė­se ini­cia­ty­vo­se, pro­jek­tuo­se, vyk­do ak­re­di­tuo­tas so­cia­li­nes pa­slau­gas: so­cia­li­nė rea­bi­li­ta­ci­ja neį­ga­lie­siems bend­ruo­me­nė­je, so­cia­li­nių įgū­džių pa­lai­ky­mas ir at­kū­ri­mas, so­cia­li­nės dirb­tu­vės ir ap­sau­go­tas būs­tas. Bend­ra­dar­biau­ja su ki­to­mis ne­vy­riau­sy­bi­nė­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis ir sa­vi­val­dos ins­ti­tu­ci­jo­mis. Pas­lau­gų ga­vė­jai da­ly­vau­ja kū­ry­bi­nė­se dirb­tu­vė­se, me­ni­nė­se veik­lo­se, įvai­rio­se iš­vy­ko­se, mo­ko­si gy­ve­ni­mo įgū­džių, stip­ri­na pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi ir vie­ni ki­tus pa­lai­ko. Ne ma­žiau svar­bus yra ir emo­ci­nis ry­šys tarp vi­sų – čia gims­ta drau­gys­tės, ku­rios trun­ka me­tų me­tus. Pa­sak pir­mi­nin­kės Re­dos Sa­ba­liaus­kie­nės, šie de­šimt me­tų – tai ne tik skai­čius. Tai – žmo­nių is­to­ri­jos, iš­gy­ve­ni­mai, ma­žos ir di­de­lės per­ga­lės. Tai – mei­lė gy­ve­ni­mui, ne­pai­sant iš­šū­kių. Mes ne­sie­kia­me pa­tai­sy­ti žmo­gaus, nes jis ir taip yra ver­tin­gas toks, koks yra, svar­biau­sia – su­kur­ti ap­lin­ką, ku­rio­je žmo­nės ga­li bū­ti sa­vi­mi.

Šian­dien „Tel­šių at­jau­ta“ ir to­liau tvir­tai žen­gia į prie­kį – pla­nuo­se nu­ma­ty­ta plės­ti veik­los spekt­rą, stip­rin­ti bend­ra­dar­bia­vi­mą su ki­to­mis ne­vy­riau­sy­bi­nė­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis, sa­vi­val­dy­bė­mis ir bend­ruo­me­nė­mis. O svar­biau­sia, kad kiek­vie­nas žmo­gus, ne­prik­lau­so­mai nuo sa­vo ne­ga­lios, ga­lė­tų jaus­tis ver­ti­na­mas, rei­ka­lin­gas ir priim­tas. Tai gy­vas pa­vyz­dys, kad at­jau­ta, su­pra­ti­mas ir bend­rys­tė ga­li kur­ti ste­buk­lus. Ju­bi­lie­jus tam­pa dar vie­na pro­ga pri­min­ti: kiek­vie­nas žmo­gus nu­si­pel­no bū­ti ma­to­mas, ger­bia­mas ir my­li­mas.

Že­mai­ti­jos psi­chi­kos ne­ga­lią tu­rin­čių žmo­nių klu­bo „Tel­šių at­jau­ta“ inf.