„Aš – greitai užsiplieskiantis žmogus: supykau – pasakiau, susitaikiau. Šiandien pykstu, rytoj gal tą žmogų pabučiuosiu. Taip ir gyvenu. Kartais galvoju: jei turėčiau daug pinigų ir niekas man nerūpėtų, gyvenčiau tokį „kreizy“ gyvenimą – galbūt būčiau breikerė. Aš noriu viską išbandyti. Bet šiandien džiaugiuosi tuo, ką turiu. Svarbu, kad būtum sveikas ir gyvas. Labai bijau mirties, noriu straksėti tol, kol straksėsiu“, – taip save apibūdino Nerimdaičiuose gyvenanti Dalia Juozapavičienė.
Moteris į Žemaitiją atitekėjo iš Suvalkijos, Šakių miestelio. Kartu su Dalia Nerimdaičiuose gyvena ir du jos vaikai: sūnus Šarūnas ir dukra Roberta. Pašnekovė teigė, kad jos atžalos labai skirtingos: dukra racionali, viską pasiekia darbu, o sūnus galbūt panašesnis į ją.
Džiaugiasi tuo, ką turi
Dalia pasakojo, jog, baigusi vidurinę mokyklą, daug dvejojo, kokią specialybę jai rinktis: „Galėjau studijuoti net 10 specialybių, bet greitai būtų pabodę – anksčiau ar vėliau būčiau pabėgusi. Apsisprendžiau ir pasirinkau rusų kalbą. Bet, kaip ir buvo galima tikėtis, po II kurso mano mokslai baigėsi.“
Dabar moteris dirba Nerimdaičių pagrindinėje mokykloje kiemsarge ir džiaugiasi tuo, ką turi šiandien. Puikiai sutaria su vaikais, uošviais, nerimdaitiškiais. „Turiu ir vieną brolį, jis – visiška mano priešingybė. Gyvena Kaune, labai daug pasiekęs, turi gerą darbą Žemės ūkio akademijoje“, – kalbėjo D. Juozapavičienė.
Pagyrų pašnekovė negailėjo ir savo kaimo jaunimui: „Nežinau, kaip ten yra mieste, bet pas mus gyvena ir mokosi nuostabūs vaikai. Visada randu su jais bendrą kalbą. Tiek su vaikinais, tiek su merginomis pajuokaujame, pasišnekučiuojame. Aišku, nesakau, kad visi vienodai geri, yra ir tokių, kurie krečia visokias išdaigas ir pan.“
Paklausta, kaip ji auklėja savo atžalas, ko moko, ką draudžia, moteris nusijuokia: „Ne aš auklėju vaikus, o jie – mane. Ypač dukra. Ji – dvyliktokė, planuoja rinktis policininkės specialybę. Bus truputį liūdna, kai išvyks studijuoti, ji – mano akių šviesa. O sūnus visas pasigimęs į mane – jam greitai viskas pabosta: ką dirba, tuoj pameta, kur buvo, ten paliko.“
10 metų scenoje
Galbūt daugelis Dalią pažįsta ir kaip vieną iš humoro grupės „Barboros“ narių. Ji šiame kolektyve – jau 10 metų. „Dukra Roberta taip pat porą metų koncertavo su „Barboromis“, bet tai ne jos charakteriui, galbūt sūnui geriau sektųsi ten vaidinti. „Mes, „Barborytės“, – tarsi šeima. O vadovė Raimonda Padolskienė yra mūsų siela – aš su ja net į karą eičiau. Ji man daug ką leidžia: galiu nukrypti nuo scenarijaus, fantazuoti ir pan. Jaunimas manęs klausia, kaip aš ten tą špagatą padarau. O aš juokauju, jog dar ne tą galiu. Lankiau jogą, aerobiką, viską išbandžiau, bet neilgam – man viskas greit pabosta. O humoro grupė „Barboros“ man patinka todėl, kad ten galiu daug šnekėti. Kažkada pagalvojau, jog labai norėčiau suvaidinti rimtą vaidmenį, bet tai tikriausiai ne man“, – apie scenos gyvenimą pasakojo D. Juozapavičienė.
Laisvalaikis paskirtas knygoms
Dalia didžiąją savo laisvalaikio dalį skiria knygoms, jos idealas – rašytoja Žemaitė. „Visas jos knygas moku mintinai. Paskaitykite man bet kokią ištrauką, papasakokite kokį epizodą, aš tuoj pasakysiu iš kokios knygos ir kokio puslapio. Mėgstu ir Antano Vienuolio bei Juozo Baltušio kūrybą. Mano mylimiausias aktorius – Rolandas Kazlas: žodį pasako, aš alpstu, visas jo laidas žiūrėjau po kelis kartus“, – sakė moteris.
Kaimas ne toks, kokį visi piešia
Negali pašnekovė pakęsti, kai girdi kalbas, jog kaimas nusigėręs: „Nagi, sėskit, pervažiuokit ryte per mūsų kaimą ir raskit nors vieną žmogų, sėdinti be darbo centre ar prašantį praeivių pinigų, – tikrai tokio nebus. Gyventojas, kuris nori išgerti, pirmiausia eis užsidirbti, o tik tada, kai darbai nudirbti, gal ir išgeria kokią taurelę. Kažkada einu Telšiuose, stovi vyrai, moterys ir prašo pinigų, auklėjau aš juos, bet neiškenčiau ir vis tiek daviau kelis litus. Tokia jau aš.“