Taip vienu sakiniu Stasio Žakevičiaus-Žymanto knygą „Tėvynėje liko širdis“ apibūdino šios knygos idėjos autorė ir sudarytoja doc. dr. Jolanta Mažylė.
Apie ką tik – šią savaitę – iš spaustuvės atkeliavusią knygą ir kalbamės su VšĮ „Atminties brasta“ vadove, šaltinių tyrėja, knygų autore.
– Mažeikių krašte esate pažįstama kaip mūsų kraštiečio, redaktoriaus ir žurnalisto Vytauto Gedgaudo kūrybinio palikimo tyrinėtoja ir puoselėtoja. Prieš kelerius metus pristatėte jo knygą „Pirmyn arba mirk“. Koks posūkis atsirado Jūsų tyrinėjimuose, nes Birželio sukilimo Vilniuje vienas vadovų – Stasys Žakevičius-Žymantas – šis tas nauja…
– Man tai nebuvo nauja. Teisininko, publicisto, rezistento Stasio Žakevičiaus-Žymanto (1908–1973) gyvenimo ir kūrybos kelias mane domino seniai. Juolab daugiau informacijos apie šią asmenybę pirmiausia suradau būtent tyrinėdama Vytauto Gedgaudo asmeninį archyvą.
Priverstiniai išeiviai, karo audrų nublokšti toli nuo Tėvynės, idealistai kovotojai susipažino Paryžiuje, iškart po Antrojo pasaulinio, kai Lietuvos valstybė jau buvo ištrinta iš Europos žemėlapių. Taigi, kaip sakiau, tie jauni kovingos dvasios, guvaus proto ir aštrios plunksnos intelektualai įsijungė į aktyvią Lietuvos reikalų gynimo veiklą. Daugiausia, žinoma, juos siejo žurnalistikos barai, – tiek Europos, tiek Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviškoje periodikoje.
Asmeniškai mane žavi šių dviejų asmenybių tvirta draugystė iki pat Stasio Žymanto gyvenimo pabaigos (jis mirė gana anksti – 1973 metais).
Paskutiniųjų metų korespondencija, lietuvių Amerikoje ir Lietuvoje būties svarstymai atsispindi jų susirašinėjimuose, taip pat ir Stasio Žymanto publicistikos tekstuose, kurių nemažai spausdino Vytauto Gedgaudo redaguojamas „Dirvos“ laikraštis.
– Kaip atėjo mintis parengti šią knygą?
– Iš būtinybės Lietuvos piliečiams pažinti šią asmenybę. Juk taip esti, kai žmogaus nepažįsti, tai bet kokia informacija ar dezinformacija apie jį formuoja mūsų nuomonę.
Apie Žymanto asmenį sovietinės prievartos struktūros buvo taip suformavusios neigiamą, sakyčiau, kvadratu neigiamą, nuomonę, taip smarkiai įvėlę į priešiškus ir klaidingus pasakojimus apie šį žmogų, jog įsivaizduokime, kad žmogus NKVD organų buvo pasmerktas, tiesiog nuteistas be jokio teismo ištisus dešimtmečius.
Ne veltui vienas rezistentų, teisininkas ir rašytojas Algirdas Gustaitis yra apibūdinęs Stasį Žymantą taip: „Jį mylėjo kiekvienas lietuvis, o priešai jo bijojo net mirusio.“ Tikra tiesa, kurią patvirtina ir toks faktas, kad jo, buvusio Kauno Vytauto Didžiojo universiteto, paskui Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytojo, vėliau prodekano ir dekano, Birželio sukilimo Vilniuje vado vardas ištisus dešimtmečius buvo ištrintas iš mūsų istorijos.
Deja, dar ir dabar kai kurie nepriklausomos Lietuvos viešieji intelektualai, publicistai, gaunantys galimybę reikštis visuomeninėje žiniasklaidoje, toliau savo tekstuose ar pasisakymuose žongliruoja NKVD primestomis formuluotėmis. O, tarkim, KGB generolo majoro Henriko Vaigausko, buvusio Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos KGB pirmininko pavaduotojo mokymo priemonėje, išleistoje 1986 m. Maskvoje rusų kalba, būtent ir pasakoma, kad naudojant tam tikrus šmeižto, kompromitavimo ir kitus būdus galutinai buvo sukompromituotas „vadeiva“ Žakevičius. Ir su pasigardžiavimu pabrėžiama, kad buvęs perspektyvus viešosios teisės mokslininkas buvo taip sulygintas su žeme, jog jam beliko dirbti tik Holivudo kapinių duobkasiu, vėliau gi sodininku.
Beje, šis teiginys, kaip sakiau, tarsi pasididžiavimas KGB „rezultatyviu darbu kovojant su buržuaziniais nacionalistais“ pabrėžiamas ne viename baudžiamųjų struktūrų archyviniame dokumente, taip pat ir buvusių čekistų atsiminimuose.
Taigi pirmiausia man pačiai rūpėjo perskaityti Stasio Žymanto tekstus, labiau pasigilinti į jo gyvenimo ir kūrybos puslapius, ne tik į jo publicistiką, bet ir gausią korespondenciją su diplomatijos korpuso nariais – su Lietuvos diplomatijos šefu Stasiu Lozoraičiu, su jaunesniuoju Stasiu Lozoraičiu, su ambasadoriumi Broniumi Kaziu Balučiu, taip pat semiotiku Algirdu Juliumi Greimu, rašytoju Fabijonu Neveravičiumi ir kitais.
Per visa tai pati asmeniškai labiau pažinau Stasį Žymantą. Tad atėjo natūrali mintis su juo supažindinti kuo didesnę dabartinę lietuvių skaitytojų auditoriją.
– Papasakokite apie knygą išsamiau.
– Knygą „Tėvynėje liko širdis“ sudaro keturios dalys. Trijuose knygos skyriuose – publicistikos straipsniai, rašyti XX a. septintajame–aštuntajame dešimtmečiuose įvairiems JAV lietuvių periodiniams leidiniams.
Pirmajame skyriuje Mūsų kova yra mūsų gyvenimas publikuojami straipsniai, kurių pagrindinė ašis – Birželio sukilimas. Autorius puoselėja profesoriaus Vaclovo Biržiškos mintį, jog Birželio sukilimas Lietuvos istorijoje jau yra „įrikiuotas į kitų didžiųjų lietuvių tautos sukilimų tarpą: 1794, 1831, 1863 m.“ S. Žymantas savo straipsniuose brandina ir puoselėja idėją, kad „1941 m. Tautos sukilimas priklauso ne vien praeičiai, bet dabarčiai ir ateičiai“.
Antrojo knygos skyriaus Nauja dvasia ir stilius – nuo šiapus iki anapus straipsniuose apmąstomi santykiai su Tėvyne ir tėvynainiais, reflektuojamos tiek šiapus, tiek anapus pakitusios gyvenimo sąlygos, mąstymo ir veikimo galimybės.
Trečioji knygos dalis skirta rezistencijos istorijai ir asmenybėms. Net dvi apybraižos skirtos profesoriui Mykolui Biržiškai, taip pat, manyčiau, labai reikšmingas trijų dalių tekstas yra skirtas diplomatui, žurnalistui Jonui Jablonskiui jaunesniajam, kurio gyvenimas tragiškai nutrūko 1940 metais, užėjus pirmajai sovietų okupacijai.
Abi šios asmenybės su S. Žymantu susijusios ir šeiminiais, giminystės ryšiais. Prof. M. Biržiška buvo Stasio Žymanto uošvis, žmonos Marijos tėvas, o J. Jablonskis jaunesnysis – svainis – S. Žymanto sesers Jadvygos, taip pat sovietų teroro kankinės, mirusios Pravieniškių kalėjime 1948 m., vyras.
Tikiuosi, kad ketvirtajame knygos skyriuje Stasio Žymanto atminimui publikuojami iškilių išeivijos veikėjų, rašytojo ir publicisto Bronio Railos, pedagogo, spaudos bendradarbio Leonardo Valiuko, teisininko, ambasadoriaus Vytauto A. Dambravos, Birželio sukilimo dalyvių, rezistentų – teisininko Mykolo Naujokaičio ir rašytojo Algirdo Gustaičio tekstai apie rezistencijos metraštininką, kovotoją, idėjų žmogų ir priverstinį išeivį Stasį Žakevičių-Žymantą skaitytojui įvairiapusiškai atskleis jo paveikslą.
Beje, knyga iliustruota Marijos Biržiškaitės-Žakevičienės-Žymantienės lino raižiniais lietuvių liaudies dainų, mitologijos, Vilniaus ir Vilniaus universiteto motyvais. Tad skaitytojas galės pamatyti ir Marijos kūrinius, kuriuos panaudoti šioje knygoje maloniai leido Žymantų artimiausia giminaitė, Marijos sesers Onos Biržiškaitės-Barauskienės dukra Danutė Barauskaitė-Mažeikienė.
Mano supratimu, skaitytojas, paėmęs į rankas šią knygą ir ją perskaitęs, galės labiau susipažinti su Biržiškų ainiais.
– Tikimės, kad susipažinti su Stasiu Žymantu panorės daugelis lietuvių, kuriems brangi ir įdomi mūsų šalies, krašto istorija.
Pabaigoje dar kartą priminsiu: knygą „Tėvynėje liko širdis“ išleido VšĮ ATMINTIES BRASTA, o ją sudarė, įvadą, komentarus ir paaiškinimus parašė Jolanta Mažylė.
– O aš pridursiu, jog knygos „drabužiu“ – dizainu ir maketavimu – pasirūpino Justinas Tamosynas, viršeliuose ir knygoje panaudoti Marijos Žakevičienės-Žymantienės grafikos darbai ir jų fragmentai, nuotraukos atkeliavo iš asmeninės Danutės Barauskaitės-Mažeikienės kolekcijos.
Kalbėjosi Vincas GRICIUS
Loading ...
