Žy­gis „Žīgiou­nam su ou­de­guom“ ap­link Ger­man­to eže­rą

Žy­gis

Vy­ko jis sek­ma­die­nį, rugp­jū­čio 7-ąją. Vi­si rin­ko­si su sa­vo ma­žes­niai­siais uo­de­guo­tais bro­liais ar ge­rais bi­čiu­liais prie Ger­man­to eže­ro mau­dyk­los. De­šim­tą va­lan­dą bu­vo duo­tas sig­na­las žy­giui, ir da­ly­viai nu­ke­lia­vo de­šim­ties ki­lo­met­rų at­kar­pą iki Ger­man­to vi­los. Žy­gį ir šven­tę ma­žie­siems mū­sų drau­gams suor­ga­ni­za­vo VšĮ „Tel­šių uo­de­gė­lė“ sa­va­no­riai, va­do­vau­ja­mi šu­niu­kų gru­pės va­do­vės Ro­ber­tos Šlio­ge­ry­tės.

Su­si­rin­ko apie sep­ty­nias de­šim­tis šu­nų ir gal koks šim­tas jų žmo­nių (bu­vo at­ve­jų, kai vi­sa šei­ma ve­dė­si tik vie­ną šu­nį). Tel­šiš­kiai ap­si­džiau­gė su­lau­kę sve­čių iš Klai­pė­dos, Pa­ne­vė­žio, Kau­no, Ma­žei­kių, Plun­gės. „Tel­šių uo­de­gė­lės“ sa­va­no­riai žy­gia­vo uni­for­muo­ti – žmo­nės tu­rė­jo marš­ki­nė­lius, o šu­nys – kak­la­juos­tes su „Uo­de­gė­lės“ sim­bo­li­ka. Šis de­šim­ties ki­lo­met­rų žy­gis bu­vo skir­tas pa­bend­rau­ti, su­si­pa­žin­ti ir ma­lo­niai pra­leis­ti lai­ką.

Do­va­nos

Prie Ger­man­to vi­los vy­ko es­ta­fe­tė, ku­rios me­tu šu­nys ga­lė­jo pa­ro­dy­ti, ką mo­ka. Jiems rei­kė­jo įveik­ti kliū­čių ruo­žą ir pa­de­monst­ruo­ti, kaip mo­ka vyk­dy­ti įvai­rias šei­mi­nin­kų ko­man­das. Var­žy­bos vy­ko dvie­jo­se gru­pė­se – ma­žų šu­ne­lių ir di­de­lių šu­nų. „Tel­šių uo­de­gė­lė“ ap­do­va­no­jo sa­vo dip­lo­mais ir do­va­nė­lė­mis pir­muo­sius tre­je­tus abie­jo­se gru­pė­se. Vi­siems žy­gio da­ly­viams bu­vo įteik­ti „Tel­šių uo­de­gė­lės“ dip­lo­mai, su­ve­ny­rai, o ve­te­ri­na­ri­jos vais­ti­nė VET-1 pa­le­pi­no žy­gio keturkojus mais­to pa­kuo­tė­mis. Jos at­sto­vė Gre­tė Kaz­laus­kai­tė, ku­ri yra ir ak­ty­vi „Tel­šių uo­de­gė­lės“ sa­va­no­rė, pa­kal­bė­jo apie svei­ką šu­nų mi­ty­bą.

Šuo vi­sa­da my­li žmo­gų

Tai se­niai ži­no­ma, bet ga­li­ma ir pa­kar­to­ti. Mat po es­ta­fe­tės sa­vo me­ną pa­de­monst­ra­vo Plun­gės šu­nų dre­sū­ros mo­kyk­los „Auk­si­nis vil­kas“ įkū­rė­jas ir dre­suo­to­jas Vid­man­tas Sel­ve­nis. Su juo at­vy­ko ir šios mo­kyk­los mo­ki­niai kar­tu su sa­vo au­gin­ti­niais. Mo­kyk­lo­je šu­nis mo­ko pa­klus­ti, sek­ti pėd­sa­kais ar sau­go­ti sa­vo šei­mi­nin­ką. Jie mo­ko­si vyk­dy­ti dau­gy­bę ko­man­dų, o jas tei­sin­gai įvyk­dęs tu­ri pa­jus­ti džiaugs­mą, ne­svar­bu, ar bu­vo ap­do­va­no­tas ska­nu­ku, ar tik pa­gi­ria­muo­ju žo­džiu. Žmo­gaus ir šuns tar­pu­sa­vio ry­šys – tai abi­pu­sė mei­lė ir pa­lan­ku­mas. Vid­man­to mo­ko­mi šu­nys ir­gi pa­ro­dė, ką su­ge­ba. Dau­gu­ma ren­gi­nio da­ly­vių tai ma­tė pir­mą kar­tą, ir tik­rai pa­si­ro­dy­mas pa­da­rė di­džiu­lį įspū­dį.

Oras žy­giui bu­vo pui­kus, nuo­tai­ka pa­ki­li, da­ly­vių daug, at­si­lie­pi­mai po ren­gi­nio ge­ri, kas įkve­pia ir to­liau „Tel­šių uo­de­gė­lės“ sa­va­no­rius or­ga­ni­zuo­ti to­kius ren­gi­nius.

Elė KA­KA­NAUS­KIE­NĖ