Žemaitijos skautų organizacijos surengtas 18-asis žygis Mažeikiai–Pakutuvėnai buvo, kaip įvardijo visuose juose dalyvavęs skautininkas, skautas vytis Giedrius Girdvainis, ypatingas dėl trijų dalykų: karščio, atstumo ir to, kad renginys sulaukė pilnametystės…
Žygiavo 4 dienas
Keturių dienų žygis, kuriame dalyvavo daugiau kaip trisdešimt skautų, jiems įsimins dėl to, kad visas dienas oro temperatūra buvo apie 30 laipsnių karščio. Be to, pirmą kartą žygių istorijoje įveikta daugiau kaip šimtas kilometrų (101,48).
Tradicinis žygis šiemet vyko aštuonioliktą kartą – jis buvo rengiamas kasmet ir pagaliau sulaukė „pilnametystės“. Organizatoriai tikisi, kad šis skaičius tik didės.
„Tikslaus dalyvių skaičiaus pasakyti negalėčiau – vienam žygeiviui trečią dieną sukilo temperatūra, jam teko vykti namo. Keli prisijungė pakeliui. Debiutantų visada yra, malonu, kad šiemet prisijungė dvi skautų mamos, galiu pagirti, jos puikiai atlaikė visus keliavimo sunkumus“, – „Santarvei“ pasakojo G. Girdvainis.
Šių metų žygio šūkis buvo „Žingsnis istorijos keliu“. Žygeivių maršrutas buvo sudarytas taip, kad būtų galima aplankyti krašto istorines ir paveldo vietas – žygeiviai sustojo prie „Alkos“ partizanų rinktinės žuvimo vietos, aplankė rašytojos Žemaitės muziejų, planavo aplankyti poeto Vytauto Mačernio tėviškę ir poeto kapą, tačiau dėl pasikeitusios žygio dienotvarkės pro šias vietas tik pražygiuota. Neįgyvendintus šių metų planus organizatoriai paliko ateičiai.
Ilgiausia distancija – pirmą dieną
Skautas vytis G. Girdvainis pažymėjo, kad pagrindinis krūvis teko pirmą dieną – nužygiuoti 34 kilometrai, antrą ir trečią dienas nueita po 27 km, tik paskutinė atkarpa buvo trumpesnė.
„Visada atsižvelgiame į tai, kokio amžiaus yra žygeiviai. Žygyje gali dalyvauti jaunuoliai nuo 13-os metų, tačiau būna ir šiek tiek jaunesnių, tad ir padiktuoja žygiavimo tempą. Einame voroje po du. Pirmoje dienos pusėje stebime, kas fiziškai silpnesnis, tuos žygeivius statome į priekines gretas ir prisitaikome prie jų tempo. Nebūna, kad visą dieną tik eitume. Žygiuojame dešimt ar penkiolika minučių, po to – trumpas poilsis ir vėl einame, antroje dienos pusėje poilsio pertraukėlės yra dažnesnės, nes tada jau jaučiamas nuovargis“, – pasakojo žygio Mažeikiai–Pakutuvėnai senbuvis.
Antrą dieną kelias pavargusias žygio dalyves teko pavėžėti automobiliu, tačiau vėliau jos sėkmingai įveikė likusią distanciją.
Anot G. Girdvainio, beveik visą laiką buvo einama miško ir kaimo keliukais, plentu nueiti tik keli kilometrai. Žygeiviams teko įveikti ir bekelę, ir miško tankmę.
Požiūris į žygeivius – geranoriškas
Pailsėti buvo galima tuo metu, kai žygeiviai gamino pietus. Laikomasi nuostatos, kad pietūs negali būti sausas davinys, kasdien buvo kuriamas laužas ir verdama košė. Pirmą dieną žygeiviai valgė grikių košę su mėsos konservais, antrą – makaronų košę su dešrelėmis, trečią dieną jie skanavo ant laužo paruoštą troškinį.
„Pusryčius ir vakarienę visada valgome nakvynės vietose. Noriu pasidžiaugti, kad per tuos metus jau turime tokių vietų, kur esame ypač laukiami. Pirmą naktį mus svetingai priėmė Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų parapijos namai, pabendravome su parapijos klebonu Virginijumi Palioniu. Antrą tradiciškai praleidome Plateliuose esančioje kaimo turizmo sodyboje „Ramybės šaltinis“, kurios šeimininkė Regina Skridailienė mus visada įsileidžia, užjaučia žygeivius ir suteikia galimybę pailsėti, pagalbą. Trečią naktį apsistojame Šateikių kultūros centro patalpose. Negaliu nepaminėti tos vietos ūkininkų Dainoro ir Vilmos Salių, kurie pakviečia į savo tvenkinį nusimaudyti, užkuria laužą, suruošia vakarienę“, – pasakojo žygio organizatorius.
Per aštuoniolika metų, pasak G. Girdvainio, jau yra įdirbis, nė viena organizacija, į kurią kreipiamasi dėl paramos, neatsisako padėti. Rėmėjai juokauja, kad, artėjant liepos pabaigai, jau laukia žygeivių skambučio.
Tradicijoms nenusižengta
Paskutinį vakarą žygeiviai praleidžia Pakutuvėnuose esančioje „Susitaikinimo sodyboje“, tačiau prieš tai dar reikia įveikti paskutinį gilias tradicijas turintį išbandymą – viename iš posūkių į sodybą yra itin status pakilimas ir skautai vaikinai privalo nešti žygyje dalyvaujančias merginas. Nenusižengta šiai tradicijai ir šiais metais.
„Aš šiame žygyje dalyvauju nuo pat pirmo karto, atrodytų, maršrutas žinomas iki mažiausių smulkmenų, tačiau man vis tiek įdomu. Kasmet norisi pabūti su vaikais, parodyti jiems, kokia graži mūsų apylinkių gamta, kaimeliai… Kiekvienas paauglys, išsiruošęs į žygį, išsikelia sau tikslus. Įveikę distanciją žygeiviai būna laimingi ir pakylėti, atlaikę visus išbandymus“, – pasakojo G. Girdvainis.
Žygiu į Pakutuvėnus užbaigiama vasara, tačiau žygių sezonas tęsiamas. Kiekviena draugovė juos organizuoja savo nuožiūra.
Vidas STANKUS
Nuotr. iš ŽSO archyvo
Loading ...
