Žodžiai – kalbos žiedadulkės, arba Metų žodžio ir Metų posakio rinkimai

Parašė:  2021-04-02

Tarptautinę gimtosios kalbos dieną paskelbti 2020-ųjų Metų žodžio ir Metų posakio rinkimų rezultatai.
Ketvirtą kartą Lietuvoje buvo renkamas Metų žodis ir Metų posakis. Rinkimus organizuoja Lietuvių kalbos draugija, Lietuvių kalbos institutas ir portalas Alfa.lt. Tradiciškai vyko du balsavimai: visuomenės ir komisijos.
Visuomenė balsavimu 2020-ųjų Metų žodžiu išrinko „melagieną“. Antrąją vietą užėmė „iškištanosis“, trečiąją – „knygantinas“.
Komisija Metų žodžiu išrinko „kaukę“. Į antrąją vietą pateko žodžiai „nuotolinis“ ir „kovidas“.
Ir visuomenė, ir komisija 2020-ųjų Metų posakiu pripažino „Knygnešių tautos nesustabdysi!“, nors ilgą laiką solidžiai pirmavo posakis „Ar jūs mane girdit?“
Pirmą kartą šiais metais buvo rinktas Metų naujadaras. Daugiausia balsų gavo „iškištanosis“.


Jau skelbiami keletas galimų kandidatų dalyvauti 2021-ųjų Metų žodžio ir Metų posakio rinkimuose: „sviestas sviestuotas“, „politinis atšalimas“, „blatavakseris“.
Aurelija SERVIENĖ

Dalia PABRĖŽIENĖ, Telšių Žemaitės gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė:
– Kai kone visas gyvenimas dabar verda socialiniuose tinkluose, sunku tokių rinkimų nepastebėti. Šnekamojoje kalboje netgi savotiškas „koronažodynas“ dėliojasi, o kalbininkai vos spėja gaudyti ir užrašinėti naujadarus ir šmaikščius posakius, „koronalogizmus“ (apie juos galima paskaityti kalbininkės Ritos Urnėžiūtės parengtame straipsnyje „Pandemijos kalba ir mes“ žurnaliuko „Gimtoji kalba“ vienuoliktajame numeryje). Žmonės labai kūrybingi. Esame liudininkai, kad mūsų kalba gyva ir naujus reiškinius įvardijantys žodžiai greitai prigyja, jeigu jie taikliai atspindi gyvenimą ir tampa aktualūs.
Balsavau ir aš – buvo smagu! Man aktualesnis atrodė posakis „Ar girdite mane?“, nes taip kiekvieną rytą pradedu nuotolinį darbą ir dar bent kelis kartus to paties klausiu iki pietų. O štai pasirinkimas dėl žodžio „melagiena“ sutapo – labai taikliai sugalvotas žodis su lietuviška šaknimi ir priesaga, atspindintis, kaip esame sutrikę bandydami atskirti tiesą nuo prasimanymų. Tiesiog užčiuoptas laiko pulsas.
Man šmaikštus atrodo žodis „sėdmaišininkai“, kuriuo apibūdinami visokio plauko naujosios kartos projektų (labai madingas žodis!) kūrėjai, „smegenų šturmuotojai“ su „iPhone‘ais“ ir vienkartiniais kavos puodeliais rankose, norintys pasaulį keisti labiau žodžiais, reklamine įtaka nei asmeniniais darbais, – kaip sakoma, neatkeliantys užpakalių nuo sėdmaišio. Tokie personažai itin aktyvūs socialiniuose tinkluose, labai susireikšminę, tad ir gavo gana šmaikštų apibūdinimą.
Mūsų kalba yra gyva – tai svarbiausia. Jos gyvybę liudija ir nuolatinis kitimas, atsinaujinimas. Kad jaunimo žodynas skursta – faktas, nes jauni žmonės nebenori skaityti, gal ir vaikystėje ne visiems buvo sekamos pasakos, neturėjo galimybės pasiklausyti gyvos senolių kalbos. Kalbos virtuozas Vaižgantas jiems jau nepaskaitomas, ne visada suprantami ir kitų rašytojų žodžiai, bet tai natūralu – keičiasi laikai, kinta ir kalba. Madinga tarp lietuviškų žodžių įterpti, pavyzdžiui, anglicizmų, bet tai veikiau žaidimas nei pavojus kalbai, juk rašydami to nedarome. Stebiuosi, kai jaunimas pasako, jog mąsto angliškai ir mintis lengviau reikšti angliškai. Manau, tai jaunatviškas noras pozuoti, demonstruoti save. Reikia pripažinti, kad interneto eroje žmonės pradėjo teikti pirmenybę vaizdui, o ne žodžiui. Kalbėjimasis, žinoma, gali būti visoks – kalbėtis galima akimis, galima širdimis, netgi tylėjimu, o galima ir vaizdu, bet aiškiausiai mes turėtume komunikuoti žodžiais.
Kažkas yra pasakęs, kad kalba yra nesusipratimų šaltinis. Tačiau aš manau, kad nuolat perklausdami „ar aš tave gerai supratau?“ ir tik daug kalbėdamiesi mes galime suprasti vieni kitus. Ir juk kalbame gimtąja kalba. Netikiu, kad tapsime biorobotais ir kalbą pakeis kažkas kitas.


Birutė ŽULKUTĖ, Telšių rajono savivaldybės administracijos kalbos tvarkytoja:
– Metų žodžio ir posakio rinkimų nesekiau ir jais nesidomėjau. Tai ne kalbos, o sociolingvistinė akcija, tiesiogiai su kalba nesusijusi. Tiek išrinktas žodis, tiek posakis neatspindi mūsų kalbos grožio, nebent paliudija, kokie išradingi, kūrybingi vis dar esame, tad mūsų kalbai greitas išnykimas negresia. Ji gyva, ji kuriama, ji leidžia net vienu naujadaru pasakyti daugiau nei viso pusmečio visų politikų kalbomis kartu sudėjus. Žinoma, nebūčiau už jį balsavusi, greičiausiai būčiau vertinusi grynai lingvistiniu požiūriu, bent jau pasiūliusi kokį labai seną, mažai pasikeitusį nuo indoeuropiečių prokalbės ištakų žodį. Bet tai būtų nuobodus pasirinkimas. Esame socialinės būtybės, gyvename šiandien ir čia, tad natūralu, kad labiausiai ir rūpi socialinės (kartu ir politinės) aktualijos.
Kalba labai sparčiai keičiasi, tai lemia naujos aktualijos, kardinaliai pasikeitęs gyvenimo būdas, susijęs su skaitmenizacija. Nepavadinčiau to keitimosi nei turtėjimu, nei skurdimu. Jau niekas neberašys kaip Antanas Baranauskas. Viena išeina, kita ateina. Vos per dešimtmetį didelė tautos dalis tapo žurnalistais: kasdien socialiniuose tinkluose rašo apie save ir kitus, skiria tam labai daug laiko ir išmonės. Tiesa, spausdintą literatūrą skaito retas, todėl tiek žodynas, tiek kalbinė raiška keičiasi. Mus, vyresniąją kartą, erzina ne tiek skurdus jaunuolių žodynas, kiek negebėjimas aiškiai, logiškai, taisyklingai sudėlioti sakinį. Tai lemia ir kalbos politika. Didžiulis dėmesys formaliesiems kalbos dalykams: rašybai, skyrybai. Nuvylė naujosios skyrybos taisyklės. Iš pirmo žvilgsnio jos liberalesnės, suteikiančios daugiau laisvės. Tačiau įsigilinus skyryba dar painesnė. O juk rašybos ir skyrybos taisyklės turėtų tik padėti sklandžiai reikšti mintis raštu, jos pačios savaime nėra ypatingas kalbos turtas. Visas dėmesys (ypač mokyklose) turėtų būti skiriamas kalbos taisyklingumui, gebėjimams sklandžiai reikšti mintis ugdyti. Bet teks ir vėl 12 metų kalti rašybos ir skyrybos taisykles (nesakau, kad jų visai nereikia), o svarbiausiems dalykams laiko neliks.

Irena DAUBARIENĖ, Telšių „Kranto“ progimnazijos direktorė, poetė:
– Džiugu, kad nuo 2017 m. Lietuvoje (užsienyje ši tradicija siekia per 40 metų) organizuojami Metų žodžio ir Metų posakio rinkimai. Ir nors šiemet dėl profesinių pokyčių ir didelio veiklos krūvio asmeniškai nebuvau aktyvi minėtuose rinkimuose, jiems labai pritariu ir manau, kad tai labai reikalinga, nes tautoje vyraujanti leksika stipriai atspindi jos nuotaikas, požiūrį, netgi mąstymo tendencijas.
Šiųmečiuose rinkimuose būdama labiau epizodinė stebėtoja išrinktų žodžių asmeniškai nelaikyčiau savuoju pasirinkimu, bet pripažįstu, kad jie pastaruoju metu dažni ir aktualūs. Užtat Metų posakis „Knygnešių tautos nesustabdysi!“, nors ištartas ironiškai ir skirtas užsispyrėliams, žūtbūt siekiantiems savo tikslo ir nepaisantiems nustatytų karantino ribojimų, žvelgiant giliau turi motyvuojančią prasmę: drąsiai žvelgti ir žengti pirmyn, ir man priimtinas.
Jei būčiau kviečiama siūlyti šio laiko žodį ar posakį, rinkčiausi juos fokusuodama į pozityvą, nes manau, kad mes per daug dėmesio ir kalboje, ir mąstyme skiriame negatyviems ar problemiškiems dalykams. Žinoma, nereikia nuo jų bėgti ar vengti, bet visur svarbu adekvatumas ir ribos. Kad ir šiuo ekstremaliu laikotarpiu galime nepaliaujamai kartoti vis tuos pačius vyraujančius žodžius, kurių net nebesinori minėti, tačiau patiriame ir daug atradimų, išgyvename naujų patirčių, pasitikriname vertybes. Pamąsčiusi, kokie žodžiai dažni mano pačios žodyne, pastebėjau šiuos: „pozityvas“, „sveikata“, „sistema“, „kontekstas“, „visuma“, „refleksija“, o vienas labiausiai dominuojančių, kaip ir priklauso švietimo žmogui, būtų – „nuotolinis“. Mąstydama apie posakį, siūlyčiau labai šiam laikui tinkantį biblinio karaliaus Saliamono žiede išrašytą nemarųjį ,,Ir tai praeis…“
Kalba man labai svarbi ir gyvenimo, ir mąstymo, ir kūrybos dalis. Tiesiogiai su lietuvių kalba susijusi mano pirmoji profesija ir jos studijoms paskyriau penketą metų, o su jos mokymu, koregavimu, redagavimu susiduriu visą tolesnį laiką. Kalbą suvokiu kaip gyvą organizmą, o jos vartoseną – kaip procesą. Ir negalėčiau apibendrintai atsakyti, kad kalba tik turtėja ar tik skursta, manau, ir to, ir to joje yra. Dar labai priklauso nuo to, kokio amžiaus, kokios socialinės grupės asmenų kalba vartojama. Neretai girdžiu paburnojant, kad jaunimas nebemoka taisyklingai kalbėti, kad daug netinkamų žodžių jų kalboje, tačiau tokie apibendrinimai iš esmės ydingi, nes pažįstu jaunų žmonių, kurių kalbos jausmo galėtų pasimokyti daugelis. Žinoma, kalba, kaip minėjau, gyva, ji kinta ir tam įtakos turi ir kitos kalbos, ir informacinių technologijų specifika (žinutės dažnai rašomos santrumpomis, nelietuviškais rašmenimis), ir į mūsų visuomenės gyvenimą ateinantys nauji dalykai, kuriuos reikia pavadinti. Jau vien pastaraisiais metais kiek atsirado naujų dominančių: „dezinfekcija“, „testavimas“, „skiepai“, o ypač švietimo srityje: „Teams“, „Zoom“, „sinchroninis“, „asinchroninis“, „tvarumas“, „ūgtis“, „įtrauktis“, „įgalinimas“ ir kt. Kartais, kai man pritrūksta kokio žodžio, mėgstu pasidaryti naujadarų, ypač poetinėje kalboje.
Apibendrindama galiu tik pridėti, kad kalba – labai svarbi tiek mūsų asmeninio gyvenimo, tapatumo dalis, tiek komunikacijos priemonė, ir suvokimą apie ją labai svarbu pradėti nuo šaknų: lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, baltų kalbų šakai ir ja galime vertai didžiuotis, dėkoti protėviams, jog sudėtingiausiais istoriniais tarpsniais jie stipriau už gyvybę ją saugojo, kad mums perduotų. Šiandien tai jau mūsų pačių įsipareigojimas ir kiekvienam linkiu pradėti gryninti ir turtinti savąją kalbą, daugiau į ją įsileisti šilumos, dėkingumo, šviesos, gyvybės, sveikatos žodžių, kad vaikai mūsų pavyzdžiu sektų ir tas kalbos žiedadulkes – žodžius – perneštų ateitin.

Aušra RAMANČAUSKIENĖ, Telšių „Džiugo“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja:
– Su mokiniais, kai nagrinėjame temas apie Lietuvą, tautinę tapatybę, gimtąją kalbą, renkame gražiausią žodį, dažniausiai jiems tai būna „mama“, „meilė“, „ačiū“. Man – „namai“.
Iš tiesų mokinių kalba skursta, nes ir šiandieniniai vidutinio amžiaus suaugusieji kalba paprastais, buitiniais žodžiais. Paklausius kokių iškalbingų senukų net seilė nutįsta: taip gyvai, vaizdingai kalba, natūraliai įterpdami posakius, patarles, frazeologizmus, palyginimus ir pan.
Manau, kad ir mokytojai turėtų atkreipti dėmesį į savo kalbą, parinkti vaizdingesnį veiksmažodį, posakį. Tada jaunimas natūraliai perims gyvąją kalbą. Rašytojos Žemaitės kalba vaizdinga, bet kelios pamokos, skiriamos jai, nedaug ką keičia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Tzinios.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama tzinios.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
- Peržiūrėti visą naujienų archyvą -

Apklausa

Ar skiepysitės nuo COVID-19 ir kokią vakciną rinktumėtės, jeigu būtų galimybė?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2021 tzinios.lt