Gruodžio 10 dieną Ryškėnuose gyvenantis Zenonas Vaičiulis pasitiko 95 metų jubiliejų. Nepaisant gražaus amžiaus, senolis aktyviai juda, talkina darbuose, vairuoja traktorių, mėgsta šokti, seka visas šalies aktualijas. Devyniasdešimt penkerių Zenonas – gyvas įrodymas, kad amžius nėra jokia kliūtis džiaugtis gyvenimu.
Aurelija SERVIENĖ
Pasveikinti bendruomenės nario Zenono ir palinkėti jam ilgiausių metų atvyko Ryškėnų seniūnijos seniūnas Saulius Širvys, vyresnioji specialistė Angelija Žilionienė, Ryškėnų bendruomenės pirmininkas Kazys Lečkauskas.
Z. Vaičiulis gimęs, augęs Brazdeikiuose, ten ir savo antrąją pusę sutikęs, šeimą sukūręs. Tik gerokai vėliau į Ryškėnus parvyko gyventi.
Devyniasdešimt penkerių Zenonas teigė neturintis jokių ilgaamžiškumo paslapčių. Per gyvenimą valgė, ką turėjo, ką norėjo, nieko nesisaugojo, sunkiai dirbo, daug judėjo, netinginiavo. Jis tikras energijos, darbštumo ir geros nuotaikos pavyzdys. Tuo negalintys atsistebėti ir aplinkiniai, besidžiaugdami, jog senolis, sulaukęs tokio amžiaus, dar ir traktorių vairuoti nori, malkas neša, sniegą kasa ir merginą šokti pakviečia.
Zenono gyvenimas nebuvo lengvas – anksti mirė tėvai. Turėjo jis keturias seseris ir tris brolius. Deja, šiandien likęs tik jis vienas. Per gyvenimą dirbo ūkio darbus laukuose su arkliais, vėliau persėdo į traktorių. Sukaktuvininkas atviravo, jog 95 gyvenimo metai pralėkė labai greitai, daug lėčiau ėjo trejų su puse metų jo tarnystė Ukrainoje.
Z. Vaičiulis kartu su žmona užaugino dvi dukras – Dalią ir Daivą, bei du sūnus – Arūną ir Joną, turi aštuonis anūkėlius ir devynis proanūkius. Kitų metų vasarį sutuoktiniai minės 69-uosius bendro gyvenimo metus. Abu kalbėjo, jog vienas be kito jau nebegalėtų, taip susigyveno, priprato, kad atsiskirti nenorėtų. Nors ir nelengvais laikais jiedu gyveno, tačiau buvo laimingi. Šiandien turbūt sunku įsivaizduoti, jog parsinešti duonos anuomet jiems tekdavo keliauti pėsčiomis 3–4 kilometrus į Lieplaukę, o miltų važiuodavo net į Klaipėdą. „Šiandien valgau duonelę ir bučiuoju prisimindama tuos laikus“, – sakė senolė.
Vaičiuliai juokėsi, jog per gyvenimą jiems teko atšokti trejas savo vestuves. Susituokė pora „biednais“ laikais Telšių katedroje 1955 m. Antrosios – auksinės – vestuvės buvo kur kas iškilmingesnės, šventė vyko dvi dienas. Gražų paminėjimą vaikai tėvams surengė ir deimantinių vestuvių proga.
Sutuoktiniai tvirtino, jog šiandien gyvenantys labai gerai: „Geresnių laikų jau nebereikia, kad tik blogesnių nebūtų.“
Atsisveikindami su Zenonu susitarėme pasimatyti per jo šimtmetį.
Loading ...
