
Neseniai 26-erių sulaukusi tatuiruočių meistrė Birutė Ylakytė – Nevarėnų miestelio gyventoja. Telšiuose mergina baigė „Džiugo“ gimnaziją.
Mergina sako esanti tikras kaimo vaikas ir neįsivaizduoja savęs gyvenančios dideliame mieste. Jai reikia gamtos ir gryno oro.
Save Birutė laiko „užkietėjusia“ žemaite. Žemaitiškai kalba tiek socialinėje erdvėje, tiek išvykusi už Žemaitijos krašto ribų.
Mergina labai mėgsta keliauti ir patirti ką nors naujo, o galvoje vis kirba mintis, kad norėtų „išlipti“ iš savo komforto zonos ir pabandyti keliauti viena.
„Esu intravertė, dirbanti ekstravertišką darbą. Vaikystėje buvau labai nedrąsi, o dabar visa patirtis ir kiekvieną dieną sutikti nauji žmonės prisideda prie mano pasitikėjimo savimi“, – teigia Birutė.
Diana PUZERĖ
Adatų baimė ir pirmoji tatuiruotė
Aistra tatuiruotėms Birutei atsirado visiškai netikėtai. Mergina sako, jog visuomet bijojo adatų, o kai jai imdavo kraują iš venos – alpdavo.
„Tada dar nežinojau skirtumo tarp medicininės ir tatuiruočių adatų. O vieną dieną, kai gyvenau ir mokiausi Klaipėdoje, netikėtai sugalvojau, kad man būtinai reikia tatuiruotės.
Užsirašiau pas meistrą ir visa drebanti nuėjau į tatuiruočių saloną. Meldžiausi, kad tik nenualpčiau“, – prisimena pirmąją patirtį Birutė.
Pajutusi pirmuosius dūrius suprato, jog nėra taip baisu, kaip įsivaizdavo, o tatuiruotei nugulus ant odos merginai norėjosi jų dar daugiau, tačiau tuomet prasidėjo karantinas ir visi salonai buvo uždaryti.
Mokėsi daryti tatuiruotes namuose
Ilgai Birutė neliūdėjo. Benaršydama internete netikėtai rado vaizdo įrašų su pamokomis, kaip reikia daryti tatuiruotes namuose.
„Užsisakiau visas reikiamas priemones ir vakarais pradėjau badyti netikrą silikoninę odą. Tai ir buvo mano pradžia. Tatuiravimas man tapo meditacija ir atokvėpiu po ilgos nuotolinio mokymosi dienos“, – dalinasi savo patirtimi mergina.
Viskas įmanoma
Pasak nevarėniškės, kai ko nors labai norisi ir patinka – viskas įmanoma, nors ir nėra lengva.
„Šį amatą gali tobulinti visą gyvenimą. Tatuiruočių stilių yra labai daug, nauji keičia senus. Bet apsistoji ties vienu stiliumi ir bandai jį padaryti kuo geriau“, – kalba Birutė.
Mokėsi konditerijos ir anglų filologijos
Pabaigusi vidurinę mergina mokėsi konditerijos profesinėje mokykloje, o dar nesibaigus mokslams profesinėje mokykloje, įstojo ir į Klaipėdos universitetą studijuoti anglų filologijos. Konditerijos mokslus pabaigė, o anglų filologijos – ne.
„Įpusėjus antram semestrui universitete supratau, kad nenoriu būti nei vertėja, nei mokyti vaikus anglų kalbos, nei sėdėti biure. Tad pasiėmiau akademines atostogas ir nebegrįžau į mokslus. Tada prasidėjo savęs ieškojimas“, – prisimena mergina.
Nesitaikstė su išnaudojimu
Tatuiravimą Birutė tuo metu nustūmė į šalį, nes galvojo, kad jai šio pomėgio nepavyks paversti darbu. Griebėsi paprastų darbų – dirbo administratore-kambarine viename iš Palangos viešbučių, kad nors šiek tiek užsidirbtų. Nepraėjus nė pusei metų pamatė, kaip darbuotojai yra apgaudinėjami ir išnaudojami.
„Viena viešbučio viešnia man pasakė, jog esu „šimtas viename“. Dariau viską. Ir kambarius tvarkydavau, ir svečius priimdavau, ir baseiną valydavau, o dar norėjo, jog stovėčiau už baro ir gaminčiau kokteilius. O algos kaip nėra, taip nėra. Su tuo nesitaiksčiau, nuėjau pas direktorių ir pasakiau: „Viskas, išeinu iš darbo, varau daryti „tatuškių“!“ – šypsosi mergina.
Rizikuoti yra verta
Priėmusi tokį sprendimą Birutė nė kiek nesigaili, priešingai – labai džiaugiasi žengusi šį žingsnį, nes tai buvo jos tatuiruočių meistrės kelio pradžia. Pasak merginos, dauguma žmonių bijo išeiti iš nemėgstamo darbo, bijo, kad neturės stabilumo gyvenime, bet, jos nuomone, rizikuoti verta. Savo svajonių negalima užmiršti, net jei pirmą kartą ir nepavyks – tai bus pamoka. Tereikia vėl atsistoti ir bandyti tol, kol pavyksta.
„Pats geriausias jausmas yra būti savo vietoje ir daryti tai, ką myli, o ne tai, kas liepiama“, – įsitikinusi Birutė.
Klientų tipai
Žemaitė iš visų klientų galėtų išskirti du žmonių tipus. Pirmasis – baimės pilnos akys, nes būna prigąsdintas, kad tatuiruočių skausmas yra nepakeliamas. O antrasis tipas – tai klientas, spirgantis iš džiaugsmo ir norintis kuo greičiau pasidaryti naują piešinį ant kūno.
Atlikusi tatuiruotę dažnai mergina pastebi šypseną kliento veide, nes piešinys ant odos daugumai prideda pasitikėjimo savimi. O būna, kad išgirsta atodūsį, jog pagaliau ši „skausmo terapija“ baigėsi.
Veidrodžių graviravimas ir socialiniai tinklai
Visai neseniai mergina atrado naują pomėgį – veidrodžių graviravimą. Pasak Birutės, tai kaip tatuiruotė, tik ant stiklo. Ši veikla jai neduoda jokių pajamų, nes kol kas rimtai dar nesikoncentruoja į ją, bet mano, jog ateityje pradės tuo užsiimti daug rimčiau.
Taip pat Birutė labai aktyvi socialiniuose tinkluose – kelia vaizdo įrašus apie tatuiruotes ir šmaikščius vaizdo įrašus praskaidrinti žmonių nuotaikai. Pamatę vaizdo įrašus pas ją atkeliauja ir nauji klientai.
„Planuoju daugiau užsiimti vaizdo įrašų kūrimu, nes supratau, kad man patinka kalbėti prieš kamerą“, – dalinasi planais mergina.
Nėrimas vąšeliu – dar vienas pomėgis
Birutė sako, jog pomėgių visuomet turėdavo daug. Labai greitai užsidegdavo pabandyti ką nors naujo, bet kaip greitai tas noras atsirasdavo, taip greitai ir praeidavo. Merginai visuomet patiko įvairūs rankdarbiai – verdavo apyrankes, pakabukus, bandydavo įvairius pyragų receptus, bet vieninteliai pomėgiai, kurie „neužgęsta“, – tai veidrodžių graviravimas ir nėrimas vąšeliu. Birutė kaip tik baigia nusinerti maudymosi kostiumėlį.
Taip pat vasaromis merginai labai patinka grybauti ir braidžioti visokiausiais kemsynais.
Nors pomėgiai keitė vienas kitą, bet dabar nevarėniškė džiaugiasi, kad pomėgis tatuiruoti tapo jos darbu.
Ateities planai
„Savo ateitį ir toliau noriu sieti su tatuiruotėmis. Noriu mokytis įvairių stilių. Dar tolimą kelią reikia nueiti su šiuo amatu, bet tikiu, kad tai mano kelias. Noriu tobulėti ir vieną dieną atsidaryti nuosavą tatuiruočių studiją, kurioje rinktųsi bendraminčiai“, – su šypsena pokalbį baigia Birutė.