
Pradžia 2022 06 21, „Telšių ŽINIŲ“ Nr. 48 ir straipsnyje
Direktorius šventės dalyvius supažindino ir su ateities planais bei numatoma muziejuje įrengti žemaičių skyriaus ekspozicija, kurioje bus pristatyta Žemaitijos istorija, kultūra, asmenybės.
Dešimtmečio minėjime dalyvavo per 300 svečių. Telšių vyskupas J. Staugaitis sveikinimo kalboje pažymėjo, kad muziejaus įkūrimas ir visa jo veikla – tai Vasario 16-osios, Lietuvos nepriklausomybės, padarinys. Susirinkusieji dėkojo P. Geniui už puikiai tvarkomą muziejų, skoningai įrengtas ekspozicijas ir linkėjo užbaigti statybas. Švietimo generalinis tarėjas dr. P. Germantas (Meškauskas) muziejaus lankytojų garbės knygoje įrašė: „Muziejui parinkta labai gausiai eksponatų, kurie man didžiausio susidomėjimo sukėlė. Šis muziejus prilygsta didmiesčio muziejams, tik jam reikia milžiniškų patalpų eksponatams išdėstyti. Visame ALKOS darbe matyti didelis atsidėjimas ir kruopštumas.“ O P. Galaunė Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus tarybos vardu atsiuntė sveikinimą: „Skurdžios sąlygos užgimusiam, visu nuoširdumu didelį darbą mūsų Tėvynei nuveikusiam, per 10 metų ryžtingai išaugusiam į rimtą muziejų, jo vadovui Pranui Geniui ir bendradarbiams mes siunčiame savo sveikinimus ir linkėjimus ateičiai, taip pat vaisingo darbo“ („Žemaičių žemė“, 1942 m. vasario 28 d., Nr. 9). Apskrities viršininkas A. Ramanauskas pažadėjo pagal išgales remti muziejų ir pažadą tesėjo.
1942 m. Švietimo valdyba skyrė 20 tūkst. RM muziejaus rūmų vidaus ir išorės apdailos darbams užbaigti. 1943 m. kovo mėnesį P. Genys pateikė atliktų darbų ataskaitą. Muziejaus rūmai buvo aptinkuoti iš lauko, statinio viduje įrengta dar viena salė: sudėtos grindys ir lubos (12 x 8 x 6, iš viso 192 kv. m), ištinkuotos ir išdažytos sienos, įvesta centrinio šildymo sistema, taip pat pagamintos ir muziejuje įdėtos 18 dvigubų durų staktų ir 25 filinginės durys, perdažytos sienos kitose muziejaus rūmų patalpose, padaryti laiptai į ketvirtą aukštą, įrengtas laiptų narvelis, jis ištinkuotas, įrengta terasa – 45 kv. m apžvalgos aikštelė, o rūsyje įrengta patalpa durpėms laikyti, padarytas įėjimas į katilinę. Taip pat buvo remontuotas stogas, išgrįstas takas į muziejų, o ant Žaliojo kalno skardžio nuo Žarėnų (dabar Muziejaus) gatvės pusės įrengti 3,5 m pločio dveji laiptai į muziejų. Taip pat buvo įrengtas 28 kv. m butas sargui, pastatyti du mediniai sandėliai: ūkinis (16 x 7 x 4 m) ir muziejaus eksponatams laikyti (16 x 8 x 4 m), iškastas šulinys, atlikti drenažo darbai (ŽMA MA b. 680).
Pasibaigus muziejaus įrengimo darbams, pradėta rengti žemaičių dailininkų paroda. Ji buvo atidaryta 1943 m. lapkričio 7 d. Parodą rėmė Lietuvių žemaičių meno ir mokslo centro dailininkų sąjunga. Dalyvavo 44 žinomi ir tik kūrybos kelią pradedantys menininkai, 22 žemaičių menininkai ir 22 jų svečiai iš Lietuvos: J. Vienožinskis, V. Vizgirda, P. Aleksandravičius, P. Augius-Augustinavičius, A. Galdikas, P. Kalpokas, R. Kalpokas, P. Krivickas, A. Gustaitis, S. Ušinskas, J. Kuzminskas, J. Steponavičius, L. Truikys, L. Vilimas, A. Žmuidzinavičius, J. Janulis, J. Šimonis, B. Pundzius, T. Kulakauskas, V. Ratas, B. Vilkutytė-Gedvilienė, J. Surkevičius, A. Šepetys, S. Plechavičienė, S. Sidabras, Č. Kontrimas, I. Kiaunė, J. Dagys, J. Pisčikas, A. Šukys, G. Bagdonavičius, V. Galdikas, P. Kaufmanas, L. Andrijauskas, T. Valius, A. Bilevičius, Z. Petravičius, J. Docius. Taip pat pristatyti J. Perkovskio ir K. Šaulio kūriniai.
Menininkai pristatė 110 darbų. Jų atlikimo technika buvo įvairi: akvarelė, grafika, aliejinė tapyba, raižiniai, skulptūra, o juose – ir istorinė tematika, ir gamta, ir portretai…
O kur dar žemaičių rašytojų literatūriniai vakarai, kuriuose dalyvaudavo P. Genys, S. Būdavas, P. Jurkus, T. Kirša, V. Mačernis, S. Niuniavaitė, S. Santvaras, M. Vaitkus, A. Rimvydas, Butkų Juzė. Ir visa tai vyko okupacijos sąlygomis. 1944 m. pradžioje P. Genys leidyklai Kaune įteikė naują poezijos rinkinį „Saulėgrąžai“. Deja, jis skaitytojų nepasiekė, sugrįžus sovietų valdžiai, jau surinktas leidinys ir rankraštis dingo…
Karo frontas iš rytų nenumaldomai vis artėjo prie Lietuvos. Tačiau lietuviai buvo kupini vilties, kad, karui pasibaigus, šalis vėl bus laisva, todėl nenuleido rankų ir ruošėsi nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbams. Telšiuose susibūrė profesionali Žemaičių teatro trupė, kuri glaudėsi vyskupijos salėje. Žemaičių kultūrininkai, 1944 m. balandžio 1 d. susirinkę į „Alkos“ muziejų, nutarė statyti teatrui rūmus. Žinoma, jie suprato, kad frontui artėjant statybos neįmanomos, bet iki jų pradžios reikėjo atlikti nemažai parengiamųjų darbų: sudaryti rūmų statymo komitetą, surasti teatrui tinkamą sklypą, parengti projektą, rinkti aukas. Susirinkimo dalyviai vienbalsiai teatro rūmų statymo komiteto pirmininku išrinko „Alkos“ direktorių P. Genį, pastačiusį didingus muziejaus rūmus ir turintį šioje srityje neįkainojamos patirties. JAM buvo patikėta sudaryti rūmų statymo komitetą. Į jį P. Genys pakvietė vyskupą P. Ramanauską, generalinį tarėją A. Ramanauską, teatro direktorių T. Valių, režisierių N. Bernotą, inžinierių Varnilavičių, banko direktorių D. Jurkų. Taip pat buvo nutarta kviesti visų Žemaitijos apskričių viršininkus.
Vieta teatrui buvo parinkta miesto centre, Respublikos gatvėje, Nachumovičiūtės sklype, prijungiant šalimais esančius sklypus ir kalėjimo sklypą su visu pastatu. 1944 m. birželio 16 d. Statybos valdyba raštu Nr. 2044 patvirtino šį sprendimą ir pažymėjo jį naujai ruošiamame Telšių plane („Žemaičių žemė“, 1944 m. birželio 24 d., Nr. 25). (Dabar toje vietoje stovi apleistas, neprižiūrimas UAB „Vičiūnai“ priklausantis pastatas.)
1944 m. gegužės 7 d. muziejuje buvo atidaryta 91 senosios graviūros paroda. Ją pristatė dailininkas P. Augius-Augustinavičius, supažindindamas klausytojus su grafikos meno raida ir eksponuojamomis žymių italų, anglų, prancūzų menininkų XVII–XIX a. graviūromis. Taip pat buvo pristatyta ir žinomo žemaičių kilmės menininko P. Smuglevičiaus graviūra, daryta Vokietijoje, Drezdene.
Stebėtis lieka, kaip P. Genys visur spėdavo, nes muziejuje dirbo tik 3–6 žmonės: direktorius, raštininkas-muziejininkas, valytoja, sargas… Žinoma, be nesavanaudiškos telšiškių paramos tiek darbų būtų buvę neįmanoma atlikti, bet kadangi P. Genys pats mielai visiems padėdavo, todėl ir pats paramos susilaukdavo.
Planuota po šios parodos „Alkoje“ surengti senosios litografijos parodą. Ar ji buvo surengta, deja, informacijos nepavyko rasti, nes 1944 m. liepą Lietuvą, o Žemaitiją spalio mėnesį, vėl okupavo Raudonoji armija. Sovietų valdžia negalėjo P. Geniui dovanoti už jo veiklą Šaulių organizacijoje, už patriotišką ir tiesią poeziją, 1943 m. išspausdintą poemėlę „Rainiai“ ir galimą 1942 m. pasirodžiusios knygelės „Žemaičių kankiniai“ autorystę, tačiau tik muziejaus direktorius žinojo, iš kur ir kokie eksponatai gauti. Tai suvokdami, dalis sovietinių valdininkų neskubėjo P. Genio atleisti iš einamų pareigų. Deja, atsirado „bendražygių“, kurie darė viską, kad ne tik „išėstų“ P. Genį iš direktoriaus posto, išguitų jį iš muziejaus, bet ir į NKGB nagus atiduotų, todėl pasipylė niekuo nepagrįsti skundai, iš piršto laužti kaltinimai. Vienas iš jų buvo muziejaus darbuotojas V. Lalys, 1940–1941 m. buvęs Telšių apskrities liaudies švietimo skyriaus vedėju ir kandidatu į KP, o vokiečiams užėmus Lietuvą, iki 1942 m. kovo mėnesio, kol buvo atleistas, dirbęs Telšių valsčiaus Kalnėnų pradinės mokyklos mokytoju. Tas pats, kurio jam sunkiu metu P. Genys pagailėjo, priėmė dirbti į muziejų. V. Lalys dabar rašė skundus, nukreiptus prieš direktorių, tarp jų ir K. Sideravičiui, kuris sovietams vėl okupavus Lietuvą tapo Kultūros ir sveikatos apsaugos skyriaus viršininku prie Lietuvos SSR Komisarų Tarybos.
1944 m. lapkričio 12 d. rašte V. Lalys K. Sideravičiui skundėsi: „Čia išvargau eidamas ir raštininko, ir pasiuntinio pareigas. (…) Ir dabar per mano tuos 2,5 metų buvimo laiko mes jokio muziejinio darbo nedirbome. Eksponatų metrikos nėra. Didelė dalis daiktų neinventorizuoti. Muziejų jis laiko beveik kaip privatine nuosavybe. (…) Aš pats taip pat daug jo asmeniškų reikalų atlikdavau. Žmogus invalidas. Muziejaus darbas nėra visai įstaiginis darbas. Čia reikia sveiko žmogaus. Jei reikia eksponuot kokį kambarį, mažų mažiausia su juo turi pasijudint 3 asmenys. Ir tai yra neracionalu. Jo išlaikymas per daug kainuoja. T. y. jis per daug pasiima“ (ŽMA MA b. 109). Jam antrino poetas Butkų Juzė, 1944 m. gruodžio 23 d. K. Sideravičiui rašydamas: „(…) Didžiausia dalis daiktų (ir labai brangių) neįmetrikuliuota. Yra lyg asmeninė Genio nuosavybė. Jis gali nukniaukti, mergoms atiduoti, išvežioti (kas yra ir pastebėta). Sunku surasti galas, kas muziejaus, o kas Genio. Mes čia kai kurie dažnai pasikalbėdami prieiname prie bendros nuomonės, kad Genys nėra grynas vandenėlis. Jis čia vadinamas karaliumi, karališkai ir gyvena. Ir čia, ir Vilniuje vienas kitas mums pataria, kad jam pasiūlyti dėl nesveikatos atsistatydinti. Bet tai nėra geras dalykas. Jis, tą žinodamas, pasirūpins daug iš muziejaus daiktų iškraustyti (jau ir dabar yra išvežtų). Reikia kartu ir atstatydinti, ir kitą pasodinti prie stalo ir raktų.“
Neatsiliko ir pats K. Sideravičius, kuris, atvykęs į Telšius ir aplankęs muziejų, „esą pastebėjęs“, kad kai kurių vertingų sidabrinių dirbinių neeksponuojama (juos karo metu reikėjo slėpti nuo okupantų – J. B.), taip memuaruose rašė: „Tada pagalvojau, gerai žinodamas P. Genio charakterį, kad jis galėjo toliau daiktus pasisavinti arba nuslėpti nuo bolševikų. Kartą tuo reikalu, nematydamas kitos išeities, net kreipiausi į A. Guzevičių, liaudies saugumo komisarą, prašydamas, kad jo darbuotojai apklaustų Genį – gal dar būtų galima atgauti dalį muziejinio turto, tačiau A. Guzevičius numojo ranka: „Kas ten su juo terliosis? Juk invalidas, negali vaikščioti. Kas jį nešios?“ (ŽMA MA b.1 09)
Kartais didžiausi niekšai žmoniškesni pasirodo nei buvę bendradarbiai ir bendražygiai… Išgalvoti skundai iš dalies pasiekė tikslą 1945 m. – P. Genys buvo atleistas iš muziejaus direktoriaus pareigų, o vietoj jo paskirtas rašytojas Butkų Juzė. Dar daugiau. Buvęs direktorius tuo pat metu gavo įsakymą per 48 valandas išsikraustyti iš Telšių.
P. Genys išvyko į Pagėgius, kur dirbo K. Donelaičio gimnazijoje mokytoju, o situacijai aprimus apsigyveno Plungėje. Vėliau čia, ant Babrungo upės kranto, pasistatė namelį, vertėsi fotografija. Išgyveno didelę gėlą, nes neteko savo paties sukurto muziejaus. Buvo pradėjęs planuoti, kaip įkurti muziejų Plungėje, savo namelyje. Kaip tvirtina poetą pažinoję žmonės, Plungėje jis kūrė eilėraščius, bet niekam savo kūrybos nerodė ir spaudoje jos neskelbė. Yra žinoma, kad tuo metu P. Geniui pasiūlė gerą darbą mainais į „nauja dvasia“ parašytus kūrinius. Bergždžios buvo tų siūlytojų pastangos… Žmogus, sekęs Vydūnu, neketino išduoti nei savo tėvynės, nei idealų. Deja, 1951 m. balandžio 28 d. P. Genys buvo areštuotas, išvežtas į Klaipėdą, o iš ten – į netoli Šilutės esančią Macikų koncentracijos stovyklą.
Net ir kalėdamas poetas nepamiršo muziejaus. Rašė į Telšius, siūlė paimti į muziejų jo namuose paliktus fotoaparatus, kurie „gal praverstų“. Aišku, jis nežinojo, kad viskas iš jo namelio išgrobstyta, o ir pats namelis atiduotas kitiems…
1952 m. rugpjūčio 26 d. P. Genys Macikų lageryje mirė sulaukęs vos 49 metų. O „Alkos“ muziejininkams teko laviruoti, stengtis saugoti turimus eksponatus, rinkti naujus jau sovietų okupacijos sąlygomis.
Janina BUCEVIČĖ