Žarėnų se­no­sio­se ka­pinė­se – ku­ni­go ka­pa­vietė: kas rūpi­na­si jo at­mi­ni­mu?

Re­dak­ci­ja ne­re­tai su­lau­kia skai­ty­tojų pa­stebė­jimų ir ra­jo­no gy­ve­nimą fik­suo­jan­čių nuo­traukų. Šį kartą praei­vio akis užk­liu­vo už ku­ni­go ka­pa­vietės Žarėnų se­no­sio­se ka­pinė­se. Is­to­ri­jai pri­jau­čian­tis gy­ven­to­jas iš­reiškė su­si­rūpi­nimą, kad ši vie­ta nėra tin­ka­mai pri­žiū­ri­ma – pa­minklą ir dalį kry­žiaus užs­to­ja krūmai, už­ra­šas ant pa­mink­lo sun­kiai įskai­to­mas. Gy­ven­to­jo įsi­ti­ki­ni­mu, ku­ni­go palaidojimo vie­ta „nie­kam ne­įdo­mi“.

Žarėnų Šv. vyskupo Stanislovo pa­ra­pi­jos kle­bo­nas ir se­niū­nas sa­ko ne­tu­rin­tys duo­menų apie čia am­ži­no­jo poil­sio at­gu­lusį žmogų ir tei­gia, kad už konk­re­čių ka­pa­vie­čių prie­žiūrą yra at­sa­kin­gi gi­mi­nai­čiai, ar­ti­mie­ji ar ki­ti ka­pa­vie­tes lan­kan­tys as­me­nys.

Lau­ra MOC­KUTĖ

Ne­ži­no­mas pa­lai­do­ji­mas

Kiek pa­vy­ko įskai­ty­ti skai­ty­to­jo pa­si­da­lin­to­je nuo­trau­ko­je ma­tomą pa­mink­lo už­rašą, ja­me ra­šo­ma: „Cze il­sas ku­nas ku­ni­go Lau­ri­no Ko­co lauk­dams die­nos pri­kėli­mo Wiesz­pa­tieis su­teik atil­si dus­zei Jo.“ Pa­gal vie­šai priei­na­mus duo­me­nis, frazė „cze il­sas ku­nas“ bu­vo var­to­ja­ma XIX a.–XX a. pra­džio­je kaip ka­pi­nių pa­minklų už­ra­šas.

Ta­čiau apie tai, kas šio­je vie­to­je ir ka­da pa­lai­do­tas, duo­menų ne­ra­do­me. Lie­tu­vos ka­pi­nių in­for­ma­ci­jos skait­me­ni­ni­mo ir duo­menų val­dy­mo sis­te­mo­je Ce­me­ty.lt
ši ka­pa­vietė pa­žymė­ta klaus­tu­ko „?“ ženk­lu.

Žarėnų pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Vai­das Bui­vy­das ir se­niū­nas Gied­rius Apū­kas taip pat ne­tu­ri duo­menų apie šio­je vie­to­je pa­lai­dotą as­menį.

Pas­te­bi­mas ka­po lan­ky­mas

G. Apū­kas da­li­jo­si, kad prie šio ka­po kar­tais pa­de­da­ma gėlių, už­de­ga­ma žvakė. Skai­ty­to­jo iš­reikštą su­si­rūpi­nimą, kad ku­ni­go ka­pa­vietė ap­leis­ta, se­niū­nas at­metė. „Aš pa­ts bu­vau nu­ėjęs iki šios ka­pa­vietės. Ma­to­me, kad ji yra pri­žiū­ri­ma – pa­dėta gėlių, nu­ravė­ta. O tai, kad ka­pas galėtų būti ge­riau pri­žiū­ri­mas ar­timųjų ar kitų as­menų, aš su­tin­ku“, – tvir­ti­no G. Apū­kas.

Ka­pa­vie­čių prie­žiū­ra – ant ar­timųjų pe­čių

Žarėnų se­niū­nas pa­stebė­jo, kad se­no­sio­se ka­pinė­se yra ne­ma­žai kapų, ku­rių jau nie­kas ne­bep­ri­žiū­ri. Pa­sak G. Apū­ko, kai ku­riuos ka­pus sutvarko ir pa­ša­li­niai žmonės. Nors se­niū­ni­jo­je yra ka­pi­nes pri­žiū­rin­tis as­muo, ta­čiau jis at­sa­kin­gas už ka­pi­nių bendrą­sias erd­ves, ku­rios nėra pri­skir­tos konk­re­čiai ka­pa­vie­tei.

„Kapavietes pri­žiū­ri pa­tys gi­mi­nai­čiai, gy­ven­to­jai ar ki­ti as­me­nys. Už in­di­vi­dua­lios ka­pa­vietės prie­žiū­ros ko­kybę se­niū­ni­ja nėra at­sa­kin­ga“, – pa­brėžė se­niū­nas G. Apū­kas.

Ma­žai pri­žiū­ri­mo­mis ar vi­sai ap­leis­to­mis ka­pa­vietė­mis kar­tais pa­si­rūpi­na­ma ir per įvai­rias kapų tvar­ky­mo ak­ci­jas. O kar­tais nea­be­jin­gi lie­ka ir kai­my­ni­nių kapų lan­ky­to­jai, ku­rie pa­stebėję ša­lia esan­čią ap­leistą ka­pa­vietę ne­re­tai su­tvar­ko ir ją.

Neat­sa­ky­ti klau­si­mai

Vis dėlto at­sa­kymų į klau­si­mus apie šią konk­re­čią ka­pa­vietę, čia pa­lai­dotą ku­nigą ir jo gy­ve­ni­mo me­tus vie­šai priei­na­ma in­for­ma­ci­ja ne­pa­tei­kia. Galbūt dau­giau apie šį žmogų ir jo gy­ve­nimą ži­no vie­tos gy­ven­to­jai ar pa­ra­pi­jos is­to­ri­ja be­si­do­min­tys as­me­nys.

Nors konk­re­čių ka­pa­vie­čių prie­žiū­ra ten­ka ar­ti­mie­siems ir ki­tiems kapų lan­ky­to­jams, ta­čiau į re­dak­ciją kreipęsis skai­ty­to­jas pažymėjo, kad ku­ni­go pa­lai­do­ji­mo vie­tai derėtų skir­ti dau­giau dėme­sio.