Ža­rė­niš­kio ūkio puoš­me­na – tau­rie­ji el­niai ir da­nie­liai

El­ni­niais gy­vū­nais be­si­ža­vin­ti Pet­ke­vi­čių šei­ma 2017 me­tais Tel­šių ra­jo­ne, Ža­rė­nų se­niū­ni­jo­je, įkū­rė ūkį, ku­ris gy­vuo­ja jau dau­giau nei sep­ty­ne­rius me­tus. Apt­ver­to­je te­ri­to­ri­jo­je lais­vai ga­no­si ne tik el­niai, bet ir di­de­lė ban­da da­nie­lių. Di­de­lis ap­tva­ro plo­tas, dau­gia­ly­pė ap­lin­ka, ku­rio­je drie­kia­si pie­vos, van­dens tel­ki­niai, lei­džia ban­dai ga­ny­tis vi­sa­ver­tiš­kai – kaip lais­vė­je. Nors nuo­sa­vas el­nių ūkis – skam­ba ka­ra­liš­kai, o ir pa­tys el­niai – ka­rū­nuo­ti, ta­čiau, kaip ir bū­na gy­vu­li­nin­kys­tė­je, be iš­šū­kių ap­siei­ti sun­ku, ypač kai au­gi­ni lau­ki­nius gy­vū­nus.

Apie ūkio įkū­ri­mo idė­ją, šių gy­vū­nų au­gi­ni­mo ypa­tu­mus ir daugiau kal­ba­mės su ūkio šei­mi­nin­ku And­riu­mi Pet­ke­vi­čiu­mi.

Mei­da GAI­ŽAUS­KAI­TĖ

– Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip ki­lo idė­ja steig­ti to­kį ūkį. Ko­dėl bū­tent el­niai ir da­nie­liai?

– Esu ki­lęs iš Tel­šių ir šia­me mies­te užau­gęs, ta­čiau ku­rį lai­ką te­ko dar­buo­tis už­sie­ny­je. Grį­žęs į Lie­tu­vą svars­čiau, kuo už­siim­ti. No­rė­jo­si su­si­kur­ti sau dar­bo vie­tą ar tie­siog im­tis ko­kios nors pa­pil­do­mos veik­los. Taip ir gi­mė idė­ja ap­skri­tai pra­dė­ti ūki­nę veik­lą. Ma­no dė­dė au­gi­no el­nius. Ma­čiau, jog dė­dei se­ka­si, to­dėl nu­spren­džiau pa­sek­ti jo pa­vyz­džiu. Taip 2017 m. įkū­riau ūkį. Au­gi­nu tau­riuo­sius ir ze­lan­dų kil­mės el­nius bei bal­tus, juo­dus ir per­li­nius da­nie­lius.

Pir­mai­siais me­tais pra­dė­jau au­gin­ti dau­giau kaip 30 da­nie­lių ir 25 tau­riuo­sius el­nius, o jau per va­sa­rą pa­gau­sė­jo iki 80.

Ka­dan­gi pa­se­kiau dė­dės pė­do­mis, vi­są in­for­ma­ci­ją apie gy­vū­nus ir kaip juos au­gin­ti su­kau­piau bū­tent iš jo. Jis man pa­dė­jo ap­si­tver­ti tvo­ras, par­si­vež­ti tin­ka­mo tink­lo iš Len­ki­jos, nes se­niau ma­žai jo čia bu­vo pirk­ti. Pa­dė­jo pa­si­rink­ti ir ko­kius pirk­ti el­nius: pa­tik­rin­to krau­jo, ge­ros ge­ne­ti­kos, gra­žius.

– Ko­kie tie el­niai yra? Ką rei­kia apie šiuos gy­vū­nus ži­no­ti? Ir ko­dėl au­gi­na­te ir el­nius, ir da­nie­lius?

– Ka­ra­liš­ku­mas ir kuo stam­bes­nis, gra­žes­nis pa­ti­nas – tai ir yra vi­sas el­nio di­din­gas įvaiz­dis. El­nias tik­rai tu­ri cha­rak­te­rį, sa­vo bal­są. Kai pra­de­da ru­jo­ti, vi­sas ap­si­šla­pi­na, iš­si­vo­lio­ja pur­vy­nuo­se, pa­si­da­ro sau kva­pą ir pa­si­ruo­šia dau­gi­ni­mui­si. Ei­na vi­sa­da iš­kel­ta gal­va, ele­gan­tiš­kai.

Ži­no­ma, rei­kia su­pras­ti, jog jie yra lau­ki­niai ir ne­nus­pė­ja­mi, rei­kia su jais elg­tis at­sar­giai ir vis­ko ti­kė­tis. El­nias ga­li įspir­ti, ga­li ir nu­dur­ti ra­gais. Kai di­die­ji el­niai ru­jos me­tu su­si­re­mia, at­ro­do, že­mė dre­ba. Vis tiek vi­si tu­ri „pra­si­kal­ti“, kad įro­dy­tų, ku­ris stip­riau­sias. Bū­na, du „ka­la­si“ ir dar tre­čias į šo­ną. Iš­di­dūs gy­vū­nai, tik­rai… Per­va­ry­ti iš vie­no ap­tva­ro į ki­tą yra sun­ku, jiems tu­ri leis­ti ei­ti, kai jie no­ri. Na, o da­nie­liai yra be ga­lo smal­sūs, pvz., atei­ni į ap­tva­rą, jie ga­li net ne­priei­ti, bet kai išei­si, ateis pa­žiū­rė­ti, ką tu ten vei­kei.

Da­nie­liai yra mie­li, to­kie, kaip aš sa­kau, žais­li­nu­kai, o el­niai yra pa­si­gro­žė­ji­mui – jie tu­ri di­dy­bės.

Tiek el­nius, tiek da­nie­lius au­gi­nu vei­si­mui. El­nių tu­rė­jau dau­giau, kai bu­vo ypač po­pu­lia­ru ir už di­de­lę kai­ną jie iš­vyk­da­vo sve­tur, da­bar dėl ka­ro to ne­be­li­ko. Lie­tu­vo­je di­de­lė­mis kai­no­mis jų nie­kas ne­per­ka, tai jie dau­giau ati­ten­ka mė­sai. To­dėl el­nių skai­čių ūky­je ma­ži­nu. La­biau per­ka­mi, ypač dėl gro­žio, yra da­nie­liai, jiems ir tvo­ros že­mes­nės už­ten­ka, be to, žie­mą da­nie­liai suė­da per­pus ma­žiau nei el­niai. Yra pa­pras­čiau, to­dėl jų ūky­je šian­dien dau­giau. Kaip sa­kau: kar­vė tau duo­da pie­no, o el­nias, ką jis duo­da: ra­gas nu­kri­to – par­da­vei, o pa­skui – tik mė­sa.

– Kuo še­ria­te el­nius ir da­nie­lius?

– Va­sa­rą min­ta žo­le, duo­da­me ir bul­vių, mor­kų, obuo­lių, sva­rai­nių. Ra­cio­nui paį­vai­rin­ti dar pa­pil­do­mai at­ve­ža­me smul­kių la­puo­čių ir spyg­liuo­čių me­džių, krū­mų, ša­kų. Žie­mą še­ria­me šie­nai­niu, avi­žo­mis.

– Ko­kie au­gi­ni­mo pliu­sai ir mi­nu­sai? Su ko­kiais di­džiau­siais sun­ku­mais te­ko su­si­dur­ti?

– Prie­žiū­ros jiems tik­rai ne­rei­kia daug – tai ir yra di­džiau­sias pliu­sas. Jei su­si­ža­lo­ja, žaiz­dos greit už­gy­ja. Taip pat jie sa­va­ran­kiš­kai at­si­ve­da jau­nik­lius, pa­tys au­gi­na ma­žy­lius. Svar­bu itin ge­rai pa­tik­rin­ti ap­tva­rus, jog ne­bū­tų ply­še­lių, kad neats­liū­kin­tų la­pės, ku­rios pa­pjau­na jau­nik­lius. Gy­vū­nus skie­pi­ja­me, to­dėl li­gų ma­no pra­kti­ko­je nė­ra pa­si­tai­kę. Ta­čiau rei­kia su­vok­ti, kad lau­ki­nis gy­vū­nas yra lau­ki­nis gy­vū­nas, sun­ku juos su­gau­dy­ti, rei­kia tu­rė­ti gau­dyk­les. Rei­kia sau­go­tis, kad suau­gęs el­nio pa­ti­nas ra­gais ne­dur­tų, tik­rai esu vie­ną­kart šo­kęs per tvo­rą, kai iš po gau­dyk­lės į ap­tva­rą bė­go el­nias.

La­bai džiu­gu ir vi­sa­da lau­kia­me ru­dens: įdo­mu, ko­kie pa­ti­nams užaugs ra­gai, vi­suo­met la­bai lau­kia­me ma­žy­lių. Per žo­lę sun­ku bū­na juos pa­ma­ty­ti. Tu­rė­jo­me si­tua­ci­ją: gir­di­me, kaž­kas kniau­kia, lyg ka­ti­nas, bet, pa­si­ro­do, tai bu­vo tik ką gi­męs ma­žas el­niu­kas, vos ant ko­jų pa­sto­vin­tis, gra­žus, ma­žiu­kas. Tiek el­niai, tiek da­nie­liai sle­pia sa­vo ma­žy­lius. Tik po 2–3 sa­vai­čių pa­ma­to­me jau­nik­lį.

Pir­mą­jį ru­de­nį su­si­dū­rė­me su di­de­liais sun­ku­mais. Siau­tė­jo bai­si vėt­ra, iš­vir­tę me­džiai iš­lau­žė ap­tva­rus. Taip pat tą­dien bu­vo bai­si kru­ša, itin di­de­liais le­du­kais, ir vė­jas. Ši aud­ra iš­gąs­di­no gy­vū­nus, ir ma­no pir­mie­ji el­niai ir da­nie­liai pa­bė­go. Bai­siau­sia, jog tai nu­ti­ko pir­mai­siais gy­vū­nų au­gi­ni­mo mė­ne­siais. Pa­bu­vę il­giau, bent ke­le­rius me­tus, jie bū­tų nie­kur ne­bė­gę. O čia: par­si­ve­žiau iš sve­ti­mos vie­tos ir iš­kart toks in­ci­den­tas. Ir taip nu­ti­ko pa­čiu blo­giau­siu lai­ku – ru­de­nį, kai vi­sur jiems pil­na mais­to, bul­vės ir obuo­liai pas kai­my­nus… Žiū­ri­me, ki­tą die­ną kai­my­no lau­kuo­se ko­kie 20 el­nių – akys bliz­ga, ėde­sio tu­ri. Ku­rio­zi­nė si­tua­ci­ja: kai­my­nas kie­me sto­vi, rū­ko, o jo bul­vių lau­kuo­se el­niai puo­tau­ja! Vi­saip ban­džiau juos par­si­vi­lio­ti, daug pa­dė­jo ir kai­my­nai, ir me­džio­to­jai. Ge­rai, kad jau bu­vo jau­nik­lių, nes jei jau­nik­lis pa­rei­na į ap­tva­rą, tai iš pa­skos ir jo ieš­kan­ti ma­ma. Vis­kas ma­no kie­me at­ro­dė kaip po ka­ro, iš­griu­vę, iš­tryp­ta. Bet kaž­kaip po vie­ną, po vie­ną gy­vū­nai su­grį­žo – ki­ti po sa­vai­tės, dvie­jų pa­rė­jo. Pri­si­vi­lio­jau ska­nės­tais, kva­pais, pri­dė­jau krū­vas mais­to.
Ki­ti bėg­da­mi per aud­rą ne­tgi žu­vo, pvz., stip­riai at­si­trenk­da­mi į at­plėš­tas ga­ra­žo len­tas. Te­ko su ke­le­tu ir at­si­svei­kin­ti.

Pir­mie­ji me­tai bu­vo tik­rai la­bai sun­kūs. Po to įvy­kio bu­vo nu­svi­ru­sios ran­kos, bet ne­pa­si­da­viau.

– Ko­kia nau­da yra au­gin­ti to­kius gy­vū­nus? Ir kas nu­le­mia el­nio kai­ną?

– Par­da­vi­mai, tro­fė­ji­niai ra­gai ir mė­sa. Jei no­ri daug už­dirb­ti, tu­ri jų tu­rė­ti daug, o tai reiš­kia – daug daug dar­bo. Man tai la­biau po­mė­gis.

Kai­ną nu­le­mia rin­ka ir el­nio iš­vaiz­da. Pa­ti­nas už pa­te­lę, ži­no­ma, bran­ges­nis, bet jį tu­ri par­duo­ti paau­gin­tą, kad ma­ty­tų­si ra­gai.

– Ka­dan­gi ūkį tu­ri­te jau ne vie­ne­rius me­tus, ką ga­lė­tu­mė­te pa­tar­ti no­rin­tie­siems veis­ti nuo­sa­vą el­ny­ną?

– Ne­bi­jo­ti ri­zi­kuo­ti, nors iš­šū­kių tik­rai bus. Ga­li pa­bėg­ti, ga­li nu­si­smeig­ti. Vi­si ti­ki­mės, kad nu­si­pir­ko­me el­nią ir va­lio, bet pa­si­tai­ko la­bai daug vi­so­kių si­tua­ci­jų.

Svar­biau­sia, ne­tau­py­ti per­kant tvo­ros tink­lą, pa­si­da­ry­ti gau­dyk­lę su spe­cia­liais įren­gi­niais el­niams su­gau­ti. Juk juos rei­kės ir rū­šiuo­ti, ženk­lin­ti, skie­py­ti ir pan. Taip pat su­si­tai­ky­ti su ga­li­mais ne­te­ki­mais.

Yra bu­vu­si si­tua­ci­ja, kai klien­tas iš ma­nęs nu­si­pir­ko el­nią. At­ve­žiau jį, o jie, pa­si­ro­do, blo­gai ap­si­tvė­rę tvo­rą – tik pa­lei­do­me el­nią, o šis te­ki­nas kiau­rai už­tva­rą per lau­kus į miš­ką.

Dar vie­na is­to­ri­ja yra bu­vu­si: žmo­gus nu­si­pir­ko vie­ną gra­žiau­sių ma­no el­nių, o šis žie­mą ap­tva­re esan­čia­me už­ša­lu­sia­me tven­ki­ny­je įlū­žo ir nu­sken­do…