Ža­rė­niš­kė Da­ri­ja Mi­kuc­ky­tė: „Fut­bo­las yra dau­giau nei žai­di­mas“

Lietuvos merginų U19 rinktinės vartininkei Darijai Mikuckytei futbolas yra kur kas daugiau nei žaidimas ir, jei galimybės leis, ji labai norėtų „paragauti“ profesionalaus futbolo.

Šiandien Telšių „Džiugo“ merginų komandos auklėtinė D. Mikuckytė – Lietuvos merginų U19 rinktinės vartininkė, 6 kartus sėkmingai žaidusi Lietuvos U19 jaunimo rinktinės gretose.

Apie aist­rą fut­bo­lui, iš­šū­kius ir ga­li­my­bes pasakoja iš Tel­šių ra­jo­no ki­lu­si D. Mi­kuc­ky­tė.

– Kas lė­mė, kad pra­dė­jai lan­ky­ti fut­bo­lo tre­ni­ruo­tes, ka­da tai įvy­ko?

– Fut­bo­lu ir įvai­rio­mis ki­to­mis spor­to ša­ko­mis do­mė­jau­si nuo ma­žens. Esu ki­lu­si iš Tel­šių ra­jo­no Ža­rė­nų mies­te­lio. Di­de­lio pa­si­rin­ki­mo, ką žais­ti, ne­bu­vo, tu­rė­jo­me sta­dio­ną ir tai mums bū­da­vo pa­grin­di­nė veik­la. Da­bar mies­te­ly­je jau yra krep­ši­nio ir tink­li­nio aikš­te­lės.
Ypač ak­ty­viai spor­tuo­da­vo­me va­sa­ros se­zo­no me­tu. Su­si­rink­da­vo­me įvai­raus am­žiaus mer­gi­nos ir vy­rai pa­žais­ti fut­bo­lą, pa­si­ruoš­ti Jo­ni­nėms, per ku­rias vyk­da­vo var­žy­bos prieš ša­lia esan­tį mies­te­lį.

Bai­gu­si 8 kla­ses, pe­rė­jau mo­ky­tis į Tel­šių „Džiu­go“ gim­na­zi­ją. Čia jau pra­dė­jau gal­vo­ti apie tre­ni­ruo­čių lan­ky­mą. Ne­bu­vau už­tik­rin­ta, ar ne­truk­dys moks­lams, ar spė­siu, ta­čiau ga­vu­si pa­stū­mė­ji­mą iš sa­vo auk­lė­to­jo (su juo, be­je, va­sa­ro­mis žais­da­vo­me fut­bo­lą), tė­vų lei­di­mą ir pa­lai­ky­mą pa­si­ry­žau su­si­siek­ti su tre­ne­re Mar­ga­ri­ta Vag­da­ry­te. Taip pra­si­dė­jo ma­no ke­lio­nė fut­bo­lo pa­sau­ly­je. Tre­ni­ruo­tis ėmiau maž­daug prieš 5 me­tus.

– Ko­dėl ne krep­ši­nis? Juk krep­ši­nis – ant­ro­ji mū­sų re­li­gi­ja.

– Krep­ši­nį kaip žai­di­mą, jo tai­syk­les ir tak­ti­kas su­pran­tu vi­sai ne­blo­gai. Man krep­ši­nį pa­tin­ka žiū­rė­ti, bet ne žais­ti. Lie­tu­vo­je krep­ši­nis yra ant­ro­ji re­li­gi­ja, ta­čiau ap­skri­tai vi­sa­me pa­sau­ly­je fut­bo­las do­mi­nuo­ja. Su­ge­bė­ti ka­muo­lį val­dy­ti ko­jo­mis yra ge­ro­kai įspū­din­giau ir sun­kiau nei ran­ko­mis.

– Ar ne­bau­gi­na, kad fut­bo­li­nin­kams bū­na ko­jų de­for­ma­ci­jų, juk esi mer­gi­na?

– Bau­gin­ti tai ne­bau­gi­na. Kiek­vie­nas spor­tas tu­ri sa­vo niuan­sų, trau­mų ri­zi­kų ir pan. Daug klau­si­mų ir nuo­mo­nių iš­girs­tu, nes esu mer­gi­na. Vi­sa­dos at­sa­kau, kad žais­da­ma fut­bo­lą at­si­pa­lai­duo­ju, pa­bė­gu nuo pa­sau­lio, mė­gau­juo­si gy­ve­ni­mu. Mąs­tau taip: jei­gu pa­tin­ka, tai ir rei­kia da­ry­ti, kad po po­ros me­tų ne­bū­tų, o kas, jei­gu…?

– Ar iš kar­to no­rė­jai bū­ti var­ti­nin­ke, ar koks fak­tas tai nu­lė­mė?

– Pra­dė­ju­si lan­ky­ti fut­bo­lo tre­ni­ruo­tes tik­rai ne­gal­vo­jau, kad bū­siu var­ti­nin­kė. Esu iš­ban­džiu­si įvai­rių po­zi­ci­jų. Ma­nau, pir­mie­ji ženk­lai, kad bū­siu var­ti­nin­kė, pa­si­ro­dė, kai da­ly­va­vo­me pir­ma­me tur­ny­re, ku­ria­me su­ge­bė­jo­me lai­mė­ti pir­mą­ją vie­tą, prieš 4 me­tus. Ten at­si­sto­jau „lai­ky­ti“ var­tų ir su­pra­tau, kad vi­siš­kai ne­bi­jau ka­muo­lio. Ne kiek­vie­na mer­gi­na ga­li sto­ti į var­tus ir „su­ger­ti“ ka­muo­lio smū­gius. Kai mums rei­kė­da­vo tur­ny­ruo­se, var­žy­bo­se var­ti­nin­kės ir nie­kas neap­siim­da­vo užim­ti tos po­zi­ci­jos, aš siū­ly­da­vau­si. Vis la­biau pra­dė­jau tuo do­mė­tis, lan­ky­ti var­ti­nin­kų tre­ni­ruo­tes, taip už­si­tik­rin­da­ma var­ti­nin­kės po­zi­ci­ją „Džiu­go“ ko­man­do­je. Sma­gu, kad vis dau­giau pa­ste­bi­ma var­ti­nin­ko po­zi­ci­ja, de­da­ma į ją pa­stan­gų. Tai bu­vo ga­li­ma aiš­kiai pa­ste­bė­ti pa­sau­lio mo­te­rų fut­bo­lo čem­pio­na­te, ma­tė­si, kiek yra pa­to­bu­lė­ju­si ši po­zi­ci­ja.

– Ko­kio­je po­zi­ci­jo­je no­rė­tum žais­ti, jei ne­bū­tum var­ti­nin­kė? Gal ku­rio­je esi ir žai­du­si?

– Jei ne­bū­čiau var­ti­nin­kė, tur­būt bū­čiau puo­lė­ja. Gal skam­ba keis­tai, nes esa­me vie­nas ki­to „prie­šai“. Šią po­zi­ci­ją esu tru­pu­tė­lį iš­ban­džiu­si. Ne taip se­niai mo­te­rų fut­bo­lo A ly­go­je ga­vau ga­li­my­bę išei­ti kaip aikš­tės žai­dė­ja į puo­li­mą. Pa­si­nau­do­jau pro­ga ir įspy­riau įvar­tį. La­bai džiau­giau­si sa­vi­mi, ne­ti­kė­jau, kad pel­niau įvar­tį. Drau­gai, šei­ma, pa­ma­tę, kaip tai at­šven­čiau, iš ma­nęs pa­si­juo­kė, esą kaip ma­žas vai­kas, ga­vęs sal­dai­nį, šo­ki­nė­jau. Vien dėl įspir­to įvar­čio emo­ci­jų, džiaugs­mo ir, aiš­ku, ki­tų as­pek­tų no­rė­čiau bū­ti puo­lė­ja.

– Ko­kie da­ly­kai la­biau­siai pa­tin­ka fut­bo­le?

– Ma­nau, pa­grin­di­nis as­pek­tas, ku­ris la­biau­siai fut­bo­le pa­tin­ka, – tai jo gro­žis ir ko­man­diš­ku­mas. Ko­man­da, su­da­ry­ta iš mer­gi­nų, tu­rin­čių tą pa­tį tiks­lą, ma­ne ža­vi. Fut­bo­las mo­ko pa­si­ti­kė­ji­mo, bend­ra­vi­mo, ko­man­diš­ku­mo, priim­ti spren­di­mus, kaip pa­drą­sin­ti ki­tus, ug­do iš­tver­mę, jė­gą, lanks­tu­mą. Kad lai­mė­tum rung­ty­nes, neuž­ten­ka vie­no ge­ro žai­dė­jo, rei­kia, kad vi­sa ko­man­da dirb­tų vie­nin­gai, to­ly­giai. Jei­gu vie­nam žai­dė­jui ne­si­se­ka rung­ty­nė­se, ko­man­dai rei­kia kon­cent­ruo­tis ir pa­dė­ti tam žai­dė­jui, po­zi­ci­jai, ku­rio­je ne­si­se­ka. Fut­bo­las yra at­vi­ras vi­siems: aukš­tiems, že­miems, ap­kū­niems, liek­niems, lė­tiems, grei­tiems, tur­tin­giems, skur­diems. Fut­bo­lui žais­ti už­ten­ka ka­muo­lio ir at­vi­ros vie­tos. Taip pat la­bai pa­tin­ka fut­bo­lo su­ke­lia­mos emo­ci­jos. Var­ti­nin­ko at­rem­tas smū­gis, at­rem­tas svar­bus bau­di­nys, puo­lė­jo įmuš­tas įvar­tis, gy­nė­jų tvir­ta gy­ny­ba, sau­gų ku­ria­mos ata­kos, ap­gau­lin­gi ju­de­siai, grei­tis, in­ten­sy­vus lau­ki­mas įvar­čio. Fut­bo­las yra dau­giau nei žai­di­mas.

– Daž­nai žiū­ri aukš­to ly­gio fut­bo­lo rung­ty­nes? Jei taip, ku­rias la­biau pa­tin­ka žiū­rė­ti: mo­te­rų ar vy­rų?

– Žiū­riu įvai­raus ly­gio mo­te­rų ir vy­rų fut­bo­lo rung­ty­nes, do­miuo­si Lie­tu­vos ir ki­tų įvai­rių ša­lių čem­pio­na­tais, ly­go­mis. Man di­de­lę įta­ką tu­ri tai, kaip per­tei­kia­mos var­žy­bos, t. y. ar yra lie­tu­viš­kai ar­ba ang­liš­kai kal­ban­tis ko­men­ta­to­rius, ar ge­ra fil­ma­vi­mo ko­ky­bė ir pan. Šiuo at­žvil­giu vy­rų fut­bo­las nu­ga­li, ta­čiau, ma­no nuo­mo­ne, vy­rų fut­bo­le vis daž­nė­ja „vai­dy­bos“ tak­ti­ka, o mo­te­rų fut­bo­le ji, bent jau ma­no pa­ste­bė­ji­mu, nė­ra la­bai iš­nau­do­ja­ma. Pa­sa­ky­ti, ką la­biau pa­tin­ka žiū­rė­ti: mo­te­rų ar vy­rų rung­ty­nes, ne­ga­liu, nes abe­jos tu­ri sa­vo tei­gia­mų ir nei­gia­mų as­pek­tų.

– Mėgs­ta­miau­sia fut­bo­lo ko­man­da, žai­dė­ja, žai­dė­jas?

– Ko­man­dos, ku­rio­mis la­biau­siai do­miuo­si, tur­būt yra vy­rų „Bar­ce­lo­na“ ir mo­te­rų „Bar­ce­lo­na Fe­me­ni“. Ypač ža­vi vy­rų se­nes­nių lai­kų „Bar­ce­lo­na“, ko­man­dos vie­nin­gu­mas, ju­dė­ji­mas, per­da­vi­mai, tak­ti­kos, le­gen­di­niai žai­dė­jai, „ti­ki-ta­ka“ žai­di­mo sti­lius. Mėgs­ta­miau­sia žai­dė­ja po mo­te­rų pa­sau­lio fut­bo­lo čem­pio­na­to yra var­ti­nin­kė Ze­ći­ra Mu­šo­vić, na, o iš vy­rų tai vis dar Lio­ne­lis Mes­si.

– Šiuos me­tu žai­di MFA „Žal­gi­rio-MRU“ ko­man­do­je. Kuo ski­ria­si ko­lek­ty­vas, at­mos­fe­ra, tre­ni­ruo­čių po­bū­dis ir ki­ta nuo „Džiu­go“?

– „Žal­gi­ry­je-MRU“ žai­džiu dar neil­gai, ta­čiau jau tiek pa­bu­vu­si ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ko­lek­ty­vas daug kuo ne­si­ski­ria nuo „Džiu­go“. Abi ko­man­dos yra be ga­lo drau­giš­kos, tre­ne­riai la­bai „fai­ni“, sma­gu tre­ni­ruo­tis, at­mos­fe­ra taip pat pui­ki. Abi ko­man­dos priė­mė la­bai šil­tai. Tre­ni­ruo­tės „Žal­gi­ry­je“ tik­rai sun­kes­nės: ki­tas tem­pas, ki­ti smū­gių ga­lin­gu­mai ir žai­dė­jų tech­ni­ka, o ir tre­ni­ruo­čių skai­čius di­des­nis per sa­vai­tę. La­bai pa­si­se­kė iš vie­nos sma­gios ko­man­dos pe­rei­ti į ki­tą pui­kią ko­man­dą, su pui­kia ad­mi­nist­ra­ci­ja.

– Ar ke­ti­ni sa­vo atei­tį su­sie­ti su fut­bo­lu, t. y. žais­ti pro­fe­sio­na­liai, jei­gu leis­tų ga­li­my­bės?

– Jei­gu ga­li­my­bės leis, tik­rai no­rė­čiau „pa­ra­gau­ti“ pro­fe­sio­na­laus fut­bo­lo. Fut­bo­lo ma­no gy­ve­ni­me ne­ma­žė­ja, kaip tik jis vis dau­giau skver­bia­si į ma­no gy­ve­ni­mą.

– Ko­kiu spor­tu, be fut­bo­lo, dar do­mie­si?

– Dar do­miuo­si krep­ši­niu, tink­li­niu, šiek tiek le­do ri­tu­liu ir ran­ki­niu. Ma­nau, jei ne fut­bo­las, tik­rai bū­čiau iš­ban­džiu­si tink­li­nį.

– Ką mėgs­ti veik­ti lais­va­lai­kiu?

– Lais­va­lai­kį daž­niau­siai pra­lei­džiu ak­ty­viai ar­ba žiū­rė­da­ma fut­bo­lo, krep­ši­nio rung­ty­nes. Šiuo me­tu kaip stu­den­tei nau­ja­me mies­te pa­tin­ka pa­si­kvies­ti drau­gų ir vaikš­čio­ti po Vil­nių, jį pa­žin­ti. Lais­va­lai­kiu mėgs­tu žais­ti tink­li­nį. Jei­gu nu­spren­džiu il­sė­tis, daž­niau­siai klau­sau­si mu­zi­kos, kal­buo­si, žai­džiu žai­di­mus su drau­gais, šei­ma ar­ba įsi­jun­giu fil­mą, se­ria­lą ir taip iki vė­ly­vo va­ka­ro pra­lei­džiu sa­vo die­ną.

– Ku­rio­je sos­ti­nė­je pa­tin­ka la­biau gy­ven­ti – Že­mai­ti­jos ar Lie­tu­vos?

– Kad ir kaip pa­tin­ka Vil­nius, ten­ka pri­pa­žin­ti, kad Že­mai­ti­jos sos­ti­nė yra ma­no gim­ti­nė ir na­mai, ku­rių neiš­keis­čiau nie­ka­dos.

– Kaip se­ka­si rink­ti­nė­je? Tre­ne­ris daž­nai ro­tuo­ja var­ti­nin­kes, nuo ko tai pri­klau­so?

– Rink­ti­nė­je – sun­kus dar­bas, sun­kios tre­ni­ruo­tės. Vis­ko bu­vo – ir ge­ro, ir blo­go. Se­ka­si ne­blo­gai, tu­rė­jau ir ga­li­my­bių žais­ti prieš ki­tas ša­lis. Var­ti­nin­kių ro­ta­ci­ja, ma­nau, pri­klau­so nuo trau­mų, fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo, var­žo­vų, tre­ni­ruo­čių. Prieš rung­ty­nes yra ana­li­zuo­ja­mi var­žo­vai, ma­no ma­ny­mu, daug kas pri­klau­so, ar rei­kės var­ti­nin­kės, ku­ri ge­riau žai­džia ko­jo­mis, ku­ri ge­riau tvar­ko­si su spau­di­mu ir pan.

– Gal no­rė­tum ką nors pa­sa­ky­ti ne­sup­ran­tan­tiems fut­bo­lo gro­žio ir tei­gian­tiems, kad fut­bo­las yra nuo­bo­dus, esą žiū­ri, žiū­ri ir per vi­sas rung­ty­nes neį­mu­ša nė vie­no įvar­čio, ar­ba kar­to­jan­tiems la­bai nu­val­kio­tą fra­zę, kad „22 be­pro­čiai laks­to pa­skui vie­ną ka­muo­lį“?

– Pir­miau­sia, ma­nau, rei­kia su­pras­ti, kad ne vien dėl įvar­čių yra žiū­ri­mas fut­bo­las. Rei­kia įsi­gi­lin­ti į jo tai­syk­les, pa­tį žai­di­mą, jo sun­ku­mą, tech­niš­ku­mą (vis dėl­to ka­muo­lį val­do ko­jo­mis). Ir kai tai su­pran­ti, žiū­ri var­žy­bas, ste­bi kiek­vie­ną per­da­vi­mą, pri­si­lie­ti­mą prie ka­muo­lio ir gal­vo­ji: „Oho, koks per­da­vi­mas, koks lie­ti­mas, koks ap­gau­lin­gas ju­de­sys, koks smū­gis, ko­kį smū­gį „pa­trau­kė“ var­ti­nin­kas, kaip ko­man­da gra­žiai išė­jo iš prie­ši­nin­kų spau­di­mo“ ir pan.

Fut­bo­las ga­li su­kel­ti tiek daug emo­ci­jų. Džiaugs­mą, jau­du­lį, nu­si­vy­li­mą, stre­są, nu­ste­bi­mą ir dau­ge­lį ki­tų. Pro­fe­sio­na­lūs fut­bo­li­nin­kai ne­laks­to kaip „be­pro­čiai pa­skui vie­ną ka­muo­lį“, jie de­monst­ruo­ja sa­vo įgū­džius, grei­tą mąs­ty­mą, fi­zi­nį pa­si­ren­gi­mą, spren­di­mus. Žai­dė­jai ne be rei­ka­lo tam­pa pro­fe­sio­na­lais, jie džiu­gi­na sir­ga­lius sa­vo su­ge­bė­ji­mais ir, aiš­ku, įspū­din­gais įvar­čiais ir pan. Dra­ma­tiš­kos rung­ty­nės, kur pa­sku­ti­nė­mis mi­nu­tė­mis iš­ly­gi­na re­zul­ta­tą ar­ba įmu­ša le­mia­mą įvar­tį, – nuo to­kių kū­nas šiurps­ta.