Vil­ma Ma­gy­lie­nė – Baltoji Mokytoja

„Sa­va­no­rys­tė yra ma­no gy­ve­ni­mo ir ma­nęs pa­čios da­lis. Ži­no­ma, sa­ky­si­te, kad vi­so pa­sau­lio neį­ma­no­ma iš­gel­bė­ti. Taip, su­tin­ku. Ta­čiau ga­li­ma iš­gel­bė­ti bent ma­žą da­lį, ar ne? Tad aš tai ir da­rau…“ – apie sa­vo pa­si­rink­tą ke­lią – da­ry­ti ge­rus dar­bus tiems, ku­riems la­bai to rei­kia – sa­ko mū­sų kraš­tie­tė, gy­ve­nan­ti Vil­niu­je, Vil­ma Ma­gy­lie­nė.

Tel­šiuo­se gi­mu­si ir užau­gu­si, čia pir­muo­sius žings­nius vi­suo­me­niš­ku­mo link žen­gu­si Vil­ma šian­dien gy­ve­na sa­vos sva­jo­nės ve­da­ma – sa­va­no­rys­tė ta­po at­gai­va ir švie­sa jos sie­lai.

Tel­šiš­kė V. Ma­gy­lie­nė mie­lai su­ti­ko su „Tel­šių ŽI­NIŲ“ skai­ty­to­jais pa­si­da­ly­ti min­ti­mis apie sa­vo pa­šau­ki­mą ir ypač jaut­rią sa­va­no­rys­tės pa­tir­tį Af­ri­ko­je, į ku­rią vy­ko jau ne vie­ną kar­tą.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

– Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip Jūs su­si­ju­si su Tel­šiais. Pri­si­min­ki­te die­nas, pra­leis­tas čia, sa­vo pir­muo­sius žings­nius vi­suo­me­niš­ku­mo link.

– Esu Vil­ma Ma­gy­lie­nė, tik­ra že­mai­tė, 1970 me­tų va­sa­rio 24 die­ną gi­mu­si ir užau­gu­si Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je – Tel­šiuo­se. Šia­me gra­žia­me Že­mai­ti­jos mies­te pra­bė­go vi­sa vai­kys­tė. Čia pra­dė­jau lan­ky­ti ir bai­giau Tel­šių 5-ąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą (da­bar „Džiu­go“ gim­na­zi­ja), čia, Ke­pyk­los gat­vė­je, dau­gia­bu­čio bal­ko­ne su se­se žai­dė­me lė­lė­mis, ku­rioms, kaip ir mums, ma­my­tė siū­da­vo gra­žiau­sius rū­be­lius, o štai nak­ti­mis, kai šei­ma mie­go­da­vo, aš, at­si­tū­pu­si prie pat bal­ko­no du­rų, švie­čiant nuo duo­nos ke­pyk­los sklin­dan­čiai švie­sai, skai­ty­da­vau ir skai­ty­da­vau kny­gas… apie vis­ką – o ypač apie ke­lio­nes ir sve­tur gy­ve­nan­čius žmo­nes. Pa­me­nu, jog ma­ne nuo vai­kys­tės tik­rai la­bai trau­kė ne­pa­žin­ti, pa­slap­tin­gi da­ly­kai…

Vi­sa­da bu­vau la­bai vi­suo­me­niš­kas vai­kas… Tuo me­tu, kai ma­no drau­gai laks­ty­da­vo kie­me, aš da­ry­da­vau vis­ką, ką tik mo­kė­jau da­ry­ti. Lan­kiau Tel­šių mu­zi­kos mo­kyk­lą, mo­kiau­si cho­ri­nio dai­na­vi­mo su­bti­ly­bių ir skam­bin­ti for­te­pi­jo­nu. Ka­dan­gi nuo­sta­bi ma­no pir­mo­ji Mo­ky­to­ja Va­lė Ber­žie­nė iš­kart pa­ste­bė­jo, jog tu­riu vi­so­kiau­sių ga­bu­mų – da­ly­va­vau „Dai­nų dai­ne­lės“ kon­kur­suo­se, taip pat raiš­kio­jo skai­ty­mo kon­kur­suo­se, vai­din­da­vau mo­kyk­li­niuo­se spek­tak­liuo­se, ke­le­tą me­tų šo­kau spor­ti­nių šo­kių ko­lek­ty­ve. Žo­džiu – vi­sad bu­vau ak­ty­vus vai­kas. O ir kie­me pa­dūk­ti su vai­kais lai­ko lik­da­vo. Kaip sa­ko­ma: juo la­biau už­siė­mu­si bu­vau, tuo dau­giau lai­ko vis­kam tu­rė­jau. Pa­me­nu, jog vis­ką su­spė­da­vau, to­dėl pri­si­mi­ni­mai apie ma­no „užim­tą“ vai­kys­tę tik­rai la­bai gra­žūs.

– Kur gy­ve­ni­mo ke­lias Jus nu­ve­dė iš­vy­kus iš gim­tų­jų Tel­šių?

– Bai­gu­si vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, vėl­gi ga­vu­si tik­rai ver­tin­gą sa­vo ang­lų kal­bos mo­ky­to­jos Al­do­nos Dau­gi­ny­tės pa­ta­ri­mą – bū­ti­nai stu­di­juo­ti ang­lų kal­bą, nes, anot jos, „tu­ri tam ta­len­tą, vai­ke“, aš ne­dve­jo­da­ma pa­su­kau šiuo ke­liu. Ši Mo­ky­to­ja jau ket­vir­to­je kla­sė­je pa­ste­bė­jo, jog esu ga­bi už­sie­nio kal­bai. Tad jos in­dė­lis į tai, kad šian­dien ga­liu pui­kiai su­si­kal­bė­ti su žmo­nė­mis, apie ku­riuos tik kny­gas skai­ty­da­vau, yra iš­ties di­džiu­lis. Tad 1988 me­tais už­tik­rin­tai ir ne­sun­kiai įsto­jau į Vil­niaus pe­da­go­gi­nį uni­ver­si­te­tą, nors tais lai­kais kon­kur­sas į šią spe­cia­ly­bę bu­vo iš­ties di­džiu­lis.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo šei­mą, dar­bą.

– Įgi­jau ang­lų kal­bos mo­ky­to­jo ir dės­ty­mo me­to­di­nin­ko spe­cia­ly­bę. Vil­niu­je iš­te­kė­jau, su­si­lau­kiau dvie­jų vai­kų ir li­kau gy­ven­ti. Šian­dien ma­no na­mai – Lie­tu­vos sos­ti­nė. Čia vy­ras tu­ri sa­vo vers­lą, čia gy­ve­na ir dir­ba ad­vo­ka­tu ta­pęs sū­nus bei psi­cho­lo­gi­jos moks­lus bai­gu­si duk­ra. Pa­ti per tuos me­tus vėl­gi ak­ty­viai dir­bau pe­da­go­gi­nį dar­bą pri­va­čio­se kal­bų mo­ky­mo įstai­go­se, kar­tu ver­čiau kny­gas lei­dyk­loms iš ang­lų kal­bos į lie­tu­vių kal­bą. Ma­no iš­vers­tos ir lie­tu­vių kal­ba iš­leis­tos 10 įvai­rių kny­gų… bus ką anū­kams pa­ro­dy­ti. Te­ko dirb­ti ir mo­kyk­lo­se, o vė­liau pra­dė­jau dar­buo­tis vers­lo sfe­ro­je. Šian­dien sėk­min­gai dir­bu drau­di­mo sri­ty­je, UADBB „Co­le­mont drau­di­mo bro­ke­ris“ ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus pa­dė­jė­ja. Ta­čiau no­ras sa­ve rea­li­zuo­ti ir pe­da­go­gi­nė­je veik­lo­je man nie­kuo­met taip ir ne­praė­jo… to­dėl vis pa­mąs­ty­da­vau, kaip čia man ša­lia dar­bų dar ir mo­ky­mo veik­la už­siim­ti.

– Kaip Jū­sų gy­ve­ni­me at­si­ra­do sa­va­no­rys­tė?

– Tu­riu aist­rą ke­liau­ti. Tiek su šei­ma, tiek dvie­se su vy­ru. Vai­kams paau­gus, esa­me ne­ma­žai pa­sau­lio ap­ke­lia­vę, iš­mai­šy­ta Eu­ro­pa, ke­liau­ta po JAV, Aust­ra­li­ją, įvai­riau­sias eg­zo­tiš­kiau­sias pa­sau­lio sa­las… Tad kar­tą ėmiau mąs­ty­ti, ko­dėl ke­lia­vi­mo ne­su­jun­gus su dar vie­na veik­la, ku­rios jau se­niai no­rė­jau im­tis – sa­va­no­rys­te. Juk toks ke­lia­vi­mo bū­das, da­rant ge­rus dar­bus tiems, ku­riems la­bai to rei­kia, pa­de­da sa­ve įpras­min­ti la­biau nei bet kas. O juk aš to no­riu ir ga­liu! Štai taip pra­si­dė­jo paieš­kos in­for­ma­ci­jos, kaip ten pa­tek­ti, ir sa­va­no­rys­tė ta­po ma­no at­gai­va nuo dar­bų ir švie­sa ma­no sie­lai.

Tai­gi 2017 me­tais pra­dė­jau ieš­ko­ti or­ga­ni­za­ci­jos, per ku­rią ga­lė­čiau iš­vyk­ti sa­va­no­riau­ti į jau se­no­kai ma­ne vi­lio­ju­sią Af­ri­ką. Il­gai ir at­sa­kin­gai ieš­ko­jau vi­sa­ga­lia­me in­ter­ne­te in­for­ma­ci­jos ir tarp­tau­ti­nės sa­va­no­rys­tės or­ga­ni­za­ci­jų, pa­de­dan­čių vi­siems no­rin­tiems at­vyk­ti, ap­si­sto­ti ir pra­dė­ti neat­ly­gin­ti­nai dirb­ti Af­ri­kos mo­kyk­lo­se, li­go­ni­nė­se, vai­kų na­muo­se ir t. t. Ne­sun­kiai ra­dau pa­čių įvai­riau­sių skam­biai be­si­va­di­nan­čių JAV, Vo­kie­ti­jo­je bei Olan­di­jo­je įkur­tų or­ga­ni­za­ci­jų, ku­rios mie­lai no­rė­jo dirb­ti kar­tu, ta­čiau su­pra­tau, kad ir tai yra vers­las. De­ja… nes už tai, kad or­ga­ni­za­ci­jos su­ran­da mo­kyk­las, or­ga­ni­zuo­ja ke­lio­nės bi­lie­tus skry­džiams, ap­gy­ven­di­ni­mo vie­tas, pri­va­lo­ma su­si­mo­kė­ti „na­rio mo­kes­tį“, ku­ris ne­ma­žas. Sup­ra­tau, jog man ne­priim­ti­na mo­kė­ti daug pi­ni­gų už tai, kad no­riu pa­dė­ti…

Ieš­ko­ti ne­nus­to­jau. Ir ra­dau. Su­ra­dau ne­smar­kiai be­si­rek­la­muo­jan­čią bri­to stu­den­to And­rew Ward‘o kar­tu su af­ri­kie­čiais Tan­za­ni­jo­je įkur­tą tik­rą ne pel­no sie­kian­čią sa­va­no­rys­tės or­ga­ni­za­ci­ją NET­HO – angl. „The New Tre­men­dous Ho­pe Or­ga­ni­za­tion“ (Nau­jos di­de­lės vil­ties or­ga­ni­za­ci­ja). Iš­kart su­si­sie­kiau su jos pir­mi­nin­ku Jos­hua Kaaya ir val­dy­bos di­rek­to­riu­mi God­wi­nu Kaaya. Žmo­nės po­kal­bio me­tu man pa­si­ro­dė be ga­lo šil­ti, drau­giš­ki, iš­min­tin­gi ir pa­si­ruo­šę dirb­ti kar­tu. O svar­biau­sia – čia iš ma­nęs ne­bu­vo rei­ka­lau­ja­ma su­si­mo­kė­ti „na­rio mo­kes­čio“. Tad ap­ta­rė­me, ką no­riu Af­ri­ko­je nu­veik­ti. Pra­džio­je aš, ži­no­ma, no­rė­jau pa­dir­bė­ti pa­pras­to­je kai­mo mo­kyk­lo­je, mo­ky­ti vai­kus ang­lų kal­bos, gal­būt mu­zi­kos, dai­lės, geog­ra­fi­jos, tad 2018 me­tų sau­sį nu­si­pir­kau lėk­tu­vo bi­lie­tus į Dar es Sa­la­mą (Tan­za­ni­ja) ir iš­skri­dau pra­dė­ti sa­vo sa­va­no­riš­kos mi­si­jos.

Atsk­ri­du­si į Dar es Sa­la­mą, iš­kart vie­ti­niu lėk­tu­vė­liu iš­skri­dau į Aru­šą. Šia­me re­gio­ne ir įsi­kū­ru­si ma­no or­ga­ni­za­ci­ja, ten ma­ža­me Nkoan­rua kai­me­ly­je ir pra­si­dė­jo ma­no sva­jo­nės įgy­ven­di­ni­mas. Or­ga­ni­za­ci­jos žmo­nės ap­gy­ven­di­no ma­ne taip, kaip aš ir no­rė­jau – kad jaus­čiau­si kaip vie­ti­nė. Ne­di­de­lis af­ri­kie­tiš­kas na­me­lis, ap­sup­tas ba­na­nų ir avo­ka­dų so­dų, kai­mo pa­kraš­ty­je, dul­kė­tas ke­liu­kas į „Ake­ri Ho­pe“ mo­kyk­lą už 4 km nuo kai­mo, ku­riuo kas ry­tą ei­da­vau į pa­mo­kas bei ly­giai tiek pat ki­lo­met­rų at­gal. To­lo­ka, sa­ky­si­te? Taip, bet kai ei­ni tuo ke­liu­ku ir ma­tai, kaip pra­si­de­da Af­ri­kos ry­tas, ir jau­tie­si to gy­ve­ni­mo da­li­mi, yra neį­kai­no­ja­ma pa­tir­tis… To­dėl aš sa­kau, kad ten nu­vy­ku­si gau­nu ge­ro­kai dau­giau, ne­gu ati­duo­du…

Jau­čiu ne­nu­sa­ko­mą iš­si­pil­dy­mą sa­vęs pa­čios, žy­giuo­da­ma to­mis dul­kė­mis, bet ap­link gė­rė­da­ma­si kal­nais ir nuo­sta­bia Af­ri­kos gam­ta, pa­ke­liui su­tik­da­ma mo­čiu­tes, ku­rios svei­ki­na ma­ne, va­di­na „mū­sų Bal­to­ji Mo­ky­to­ja“, tad sku­ba su­neš­ti man ką tik sa­vo so­de­liuo­se nu­skin­tus man­gus ir avo­ka­dus. Ne vel­tui sa­ko­ma, jog tas, ku­ris ne­tu­ri nie­ko, vi­suo­met da­li­ja­si vis­kuo… Aš ei­nu to­liau, su­tin­ku vai­ku­čius, ne­drą­siai iš­ta­rian­čius man „mzun­gu“ (bal­tas žmo­gus), jiems sa­kau, atei­kit, ne­bi­jo­kit – ir vėl ati­duo­du jiems „sal­dų gė­rį“, ku­rio kas ry­tą tu­riu sa­vo kup­ri­nė­je – kram­to­mo­ji gu­ma, šo­ko­la­das, ban­de­lės, sal­dai­niu­kai, sau­sai­niu­kai ir t. t. Tuo­met pri­si­jun­giu prie ke­liu­ku vo­re­le ei­nan­čių tre­čio­kė­lių ir atei­na­me į mo­kyk­lą vi­si drau­ge, ra­miai be­si­šne­ku­čiuo­da­mi. Vai­kai kas 10 mi­nu­čių su­sto­ja ir rū­pes­tin­gai nu­va­lo nuo nu­dė­vė­tų ba­tu­kų dul­kes… Į kla­sę pri­de­ra atei­ti tik šva­riais!

– Koks tas vai­kų švie­ti­mas Af­ri­ko­je?

– Mo­kyk­lo­je dės­tau ang­lų kal­bą, geog­ra­fi­ją, dai­lę bei mu­zi­ką. Vis­ką, ko mo­ko­me vai­kus, ten bū­ti­na už­ra­šy­ti krei­da ant len­tos. Jie vis­ką ra­šo į są­siu­vi­nu­kus ir na­muo­se mo­ko­si dar kar­tą. Ži­no­ma, vis­ko trūks­ta… Mo­kyk­lo­se nė­ra kom­piu­te­rių, že­mė­la­pių (juos mo­ky­to­jai pie­šia prieš pa­mo­kas ant bal­to la­po).
Į pa­mo­kas nie­ka­da nie­kas ne­vė­luo­ja, kla­sė­je neeg­zis­tuo­ja pa­ty­čios, jie nie­ka­da ne­triukš­mau­ja, vi­sa 20 vai­kų kla­sė pui­kiai pa­si­da­li­ja pen­kiais va­do­vė­liais bei vos ke­le­tu pieš­tu­kų, ir vi­si jie na­tū­ra­liai lai­min­gi… Be­je, kas­dien 10 mi­nu­čių prieš pa­mo­kas vi­si mel­džia­si mo­kyk­los vi­di­nia­me kie­me­ly­je, dė­ko­da­mi Die­vui už ga­li­my­bę siek­ti ži­nių…

– Ko­kius žmo­nes su­ti­ko­te sve­čio­je ša­ly­je ir kaip jie su­ti­ko Jus?

– O jau žmo­nių šyp­se­nos ten… Jos pla­tes­nės už van­de­ny­nus, jų drau­giš­ku­mas be­ri­bis tar­si Sa­cha­ros dy­ku­ma, pa­ti­kė­kit. Neš­da­ma kup­ri­nę, pil­ną kny­gų, vai­kams ir sa­vo ži­nias, ku­rių jie klau­so­si iš­si­žio­ję ir ži­ban­čio­mis aki­mis… Ži­no­da­ma, kad jei pa­siū­ly­si jiems per­trau­ką, jie kas­dien at­sa­kys: „Oi, neee, ma­dam, pa­si­mo­ky­ki­me da­bar. Dau­giau. Dar.“ Mo­ky­to­jas Af­ri­ko­je ger­bia­mas tar­si koks Die­vas… Vai­kai ma­ne va­din­da­vo ma­dam Vil­ma.

Tos ži­ban­čios akys, taip sun­kiai to­je ša­ly­je priei­na­mo moks­lo iš­troš­ku­sios gal­ve­lės, tos vis­ką taip bran­gi­nan­čios ir ver­ti­nan­čios ma­te­ria­li­nių gė­ry­bių ne­le­pi­na­mos šir­de­lės ir be­kraš­tis jų dė­kin­gu­mas – tai, už ką kas­kart bū­da­ma ten no­riu ir ga­liu ati­duo­ti vi­są sa­ve.

O ge­ri dar­bai da­ro­mi kad ir taip. Ne kar­tą mo­kyk­lo­je su vai­kais ar ma­sa­jų kai­me su mer­gai­tė­mis esa­me nu­pie­šę pa­veiks­lų (reik­me­nis nu­si­ve­žu), iš ka­ro­liu­kų pri­ga­mi­nę apy­ran­kių ir įvai­riau­sių gra­žių dir­bi­nių, be­je, kar­tu ir su vai­kų na­mų vai­ku­čiais, ku­riuos lan­kau po pa­mo­kų. Šiuos dar­be­lius par­da­vę tur­gu­je, po­rą ga­bes­nių vai­kų ga­lė­jo­me leis­ti į Aru­šos tech­ni­nį ko­le­džą trims mė­ne­siams pa­si­mo­ky­ti kom­piu­te­ri­nio raš­tin­gu­mo.

Kas­met su ma­sa­jų gen­čių mer­gai­tė­mis Mom­bo re­gio­no Chan­ga­lik­wa kai­me ga­mi­na­me mui­lą (reik­me­nis taip pat nu­si­ve­žu pa­ti). Už par­duo­tą mui­lą nu­per­ka­me au­di­nių, iš ku­rių pro­jek­to HER FU­TU­RE (JOS ATEI­TIS) da­ly­viai pa­siu­va menst­rua­ci­nius pa­ke­tė­lius Mos­hi mer­gai­čių mo­kyk­los mer­gai­tėms, taip pat pa­čioms ma­sa­jų kai­me­lio mer­gai­tėms.

– Kur dar te­ko sa­va­no­riau­ti?

– Tai­gi, pir­mą kar­tą bū­da­ma Tan­za­ni­jo­je, ma­niau, kad vie­no kar­to bus ga­na. Pa­ban­dy­siu, pa­žiū­rė­siu, pa­da­ry­siu ge­rų dar­bų ir pa­kaks. Ta­čiau taip ne­nu­ti­ko. Ma­tyt, Af­ri­ka už­si­krė­čiau. Jau grį­žu­si po pir­mo­jo kar­to ėmiau il­gė­tis ten su­tik­tų žmo­nių, kul­tū­ros, gam­tos, vai­kų, pra­dė­jo kil­ti idė­jų nau­jiems sa­va­no­riš­kiems dar­bams. To­dėl 2019 me­tais vėl iš­skri­dau į Aru­šą. Šį­kart su­si­pa­ži­nau su dar dau­giau ak­ty­vių vie­ti­nių žmo­nių, už­sii­man­čių gė­rio veik­la. Vie­na to­kių – Cat­he­ri­ne Njau. Mos­hi mies­te­lio mo­kyk­los mo­ky­to­ja, pro­jek­to HER FU­TU­RE įkū­rė­ja. Drau­ge su ja mes ne tik ve­da­me pa­mo­kas mo­kyk­lo­je, bet ir už­sii­ma­me švie­čia­mą­ja veik­la. Tai yra pa­skai­tos mer­gai­tėms apie anks­ty­vą nėš­tu­mą, mo­ters hi­gie­ną, mo­ters kū­no san­da­rą, bio­lo­gi­ją, kar­tu su ja dir­ba­me jos įkur­ta­me ma­žy­čia­me fab­ri­kė­ly­je, jei­gu ga­li­ma taip pa­va­din­ti, kur iš spe­cia­laus au­di­nio siu­va­mi daug­kar­ti­nio nau­do­ji­mo menst­rua­ci­jų įklo­tė­liai mer­gai­tėms. Af­ri­kos mer­gai­tėms mo­der­nios hi­gie­nos prie­mo­nės nė­ra priei­na­mos. Kai ku­rios jų, ypač gy­ve­nan­čios ato­kiuo­se kai­muo­se, net ne­ži­no, kas da­ro­si su jų kū­nu, tad, pra­si­dė­jus menst­rua­ci­joms, vie­to­je įklo­tų jos nau­do­ja džio­vin­tą kar­vių mėš­lą ar­ba iš­vis nea­tei­na į pa­mo­kas.

Švie­ti­mas rei­ka­lin­gas ir ber­niu­kams. Vai­ko auk­lė­ji­mu ar švie­ti­mu Af­ri­ko­je tė­vai tie­siog ne­tu­ri lai­ko už­siim­ti. Juk dau­gu­ma gy­ve­na steng­da­mie­si tie­siog iš­gy­ven­ti. Ma­sa­jų ir ki­tų Af­ri­kos gen­čių kai­muo­se mer­gai­tėms iš­vis pra­ktiš­kai neį­ma­no­ma siek­ti moks­lo, dar la­bai jau­nos jos iš­te­ki­na­mos, gim­do vai­kus ir mel­džia kar­ves. Re­ta ku­ri gen­ties mer­gai­tė ga­li siek­ti moks­lo. To­dėl moks­las yra ypač ver­ti­na­mas.

Nuo 2020 me­tų ma­no veik­la Tan­za­ni­jo­je vis po tru­pu­tį da­ro­si įvai­res­nė. Tais me­tais dar pa­vy­ko su­si­pa­žin­ti su dviem mo­te­ri­mis iš Vo­kie­ti­jos, ku­rios įkū­rė or­ga­ni­za­ci­ją ZAN­SAI­TOS. Šie pro­jek­tai su­si­de­da iš mo­kyk­los Tan­ga ap­skri­ty­je sta­ty­bos. Lė­šos gau­na­mos iš jas au­ko­jan­čių žmo­nių ir or­ga­ni­za­ci­jų Vo­kie­ti­jo­je. Taip pat Vo­kie­ti­jo­je par­duo­da­ma ava­ly­nė su au­ten­tiš­ko­mis ma­sa­jų gen­čių mo­te­rų pi­na­mų ka­ro­liu­kų de­ta­lė­mis. Lė­šos ski­ria­mos pro­jek­tams vyk­dy­ti – suo­lai mo­kyk­lai, mer­gai­čių ir ber­niu­kų tua­le­tai, mo­ky­mo prie­mo­nių tie­ki­mas ir t. t.

2021 me­tais Lu­šo­to kal­nuo­se te­ko di­de­lė gar­bė su­si­pa­žin­ti ir su­si­drau­gau­ti su Vo­kie­ti­jos am­ba­sa­do­re Tan­za­ni­jo­je po­nia Re­gi­ne Hess. Drau­ge su ja su­ra­do­me or­ga­ni­za­ci­jų, no­rin­čių pa­dė­ti Chan­ga­lik­wa kai­me­ly­je plė­to­ti tu­riz­mą bei sa­va­no­rys­tę. Chan­ga­lik­wa ma­sa­jų bend­ruo­me­nės vei­kė­jas Pe­te­ris Ja­co­bas Le­so­la jau ke­le­tą me­tų dir­ba su JAV Tai­kos kor­pu­so sa­va­no­riais, o per­nai pra­dė­jo­me pro­jek­tą su Vo­kie­ti­jos sa­va­no­riais gy­dy­to­jais, ku­rie pra­dės dirb­ti Mom­bo li­go­ni­nė­je.

– Pa­si­da­ly­ki­te atei­ties pla­nais.

– Šie­met vėl tu­riu pla­nų ge­riems dar­bams. Ne­su pa­sau­lio gel­bė­to­ja. Esu sa­vo sva­jo­nių pil­dy­to­ja.

Ir pa­bai­go­je no­riu pa­sa­ky­ti, kad esu be ga­lo dė­kin­ga sa­vo šei­mai, ku­ri su­pran­ta, kad „af­ri­kie­tiš­kų spar­nų“ man ne­va­lia nu­kirp­ti. Ši sa­va­no­rys­tė yra ma­no gy­ve­ni­mo ir ma­nęs pa­čios da­lis.

Čia at­ra­dau sa­ve to­kią, ko­kia esu. Man be­pro­tiš­kai pra­smin­ga ir ge­ra da­ry­ti ge­ra.